Posts Tagged ‘urbanizmas’

Projektas „Evoliucija“. I dalis. Ir aš čia šikau

Thursday, April 3rd, 2008

Vieną dieną nesusilaikiau. Stresas ir priverstinė nemiga mano ranka išvedžiojo ant popieriaus tai, kas tiesiog prašosi lipdomas ant sienos. Atėjo ir mano valanda prisidėti prie gatvės meno. Žiūkšt žiūkšt. Keletas kopijų. Apsikarpau. Susikraunu. Susiplanuoju tinkamiausius taškus. Ir į trasą.

Babaužiai

Pirmasis taškas – Oberbaum tiltas per Šprė (vok. Spree) upę. Tai man gražiausias Berlyno tiltas. Su bokšteliais. Raudonų plytų. Gotikinio stiliaus. Dviaukštis. Viršum važiuoja metro. Apačioj pravažiavimas automobiliams ir praėjimas pėstiesiems. Neretai protarpiais prasmirdęs srutomis. Bet vaizdas vis vien nerealus. Be to, jis gyvas. Kiekvieną naktį iš vieno klubo į kitą juo eina daug jaunimo. Kartais šiltomis vasaros dienomis čia vyksta neoficialūs saviveikliniai tūsai. Muzika iš magės. Alus vos po eurą. Kas ant kokių dekių susisėdę. Kas šoka. Kas pučia dūmą.

Oberbaum tiltas

Antrasis taškas – menininkų lindynė Tacheles. Čia ir teatras, ir kinas, ir keletas galerijų, ir keli barai bei klubai.. Šitas pastatas kadais užgrobtas kaip skvotas, dabar, sako, pradeda prarasti pirminę dvasią ir tampa vis labiau komercializuotas. Anyway, šita vieta ypatinga savo netradicine saviraiška, paslaptingumu ir nuolatiniu judėjimu. Plakatai, grafiti, parašai, stikeriai ir flajeriai – koridorių vizitinė kortelė.

Tacheles kiemas

Trečiasis taškas – kiemelis Hackescher Markt mikrorajone prie mano darbo. Atradau šią vietą gal tik prieš pusmetį nors jau porą metų kasdien praeinu pro šalį. Surūdiję metaliniai monstrai, pasimosuojantys sparnais už pinigėlį; loundžas su iš gatvės surinktom sofutėm bei specialiai sumeistrautom kėdėm po atviru dangum; nekomercinio kino teatras; gatvės meno stiliaus komiksų, plakatų bei muzikos įrašų parduotuvė; baugų smalsumą keliantis baras, kuriame savaitgaliais DJ leidžia minimal muziką ir rodo vizualizacijas – ir viskas tiesiog įsukus į slaptą kiemą ko gero brangiausių Berlyno parduotuvių gatvėj.

Kiemelis prie darbo

Ketvirtasis taškas – skvotas Acud. Čia pirmam aukšte vakarais pastovai džiazuoja gyvai. Vienąkart ir lietuviai d’Orange turėjo savo pasirodymą. Čia kitam aukšte susirenka įvairiausio plauko (ir net be plaukų) technomanai pigiai pasišokt. Kartais nesutarimus tramdyt atvaro policija. Čia dar aukščiau dienom rodo nekomercinį kiną. Na neliksiu nepaminėjęs ir valgyklėlės, kurioje reiks kada apsilankyt pietums. Ogi dar prieš porą savaičių čia netikėtai patekom į tūsą per tris šokių aikšteles. Po kelių valandų lauke besismarkuojant lietui, viduj lūžom kaip vaikai.

Acud

Tai štai visas šitas grožybes apdergiau savo babaužiu. Tolimesnių projekto detalių kol kas neatskleidžiu. To be continued…

Tik suaugusiems: apkvaišusi kultūra

Monday, July 9th, 2007

Svaiginimasis – tai žaidimas su savo organizmu. Naujos patirtys, prasiblaškymas nuo nuobodžios rutinos, neįtikėtini vaizduotės sugeneruoti vaizdiniai, ir momentiškai lengvas santykių su aplinkiniais vystymasis nepastebimai tave uždaro į dėžutę. Netrukus kitokio gyvenimo jau nebeįsivaizduoji – o tai ką dar būtų galima veikt laisvalaikiu?

Fear and Loathing in Las Vegas

Viena protinga draugė sako:

O kuom narkotikas geresnis ar blogesnis už alkoholį? Man rodos, juos vartojame, iš tiesų, dėl tų pačių priežasčių, o kad įstatymas leidžia gerti, tai alkoholio vartojimas nuo to netampa „geresnis“ už narkotikus.

Apskritai, ar tai būtų narkotikai, ar alkoholis, tai yra pirmiausiai stimuliantai, o tik nuo žmogaus pasirinkimo priklauso, kokiomis priemonėmis jis atsipalaiduoja ar save stimuliuoja…

Taigi taigi, narkotiniais produktais galime vadinti ne tik marihuaną, visokius grybus, tabletes, miltelius ar injekcijas, bet ir alkoholį, tabaką, kavą, energetinius gėrimus. Net ir seksas tam tikra prasme narkotinis. Bet toliau rašydamas apsiribosiu tuo, kas daugumoj šalių uždrausta pagal įstatymą.

Panelė balta suknele priėjo prie kinietės, pabučiavo jąją į lūpas ir tada kinietė iš po suknele paslėptos diržinės piniginės ištraukė baltasuknei maišelį su baltais milteliais. Abiems gerai. Kinietė gauna švelnumo, kurio jai nesiūlo vaikinai, o panelė balta suknele gauna tai, be ko jau nebeįsivaizduoja normalaus vakarėlio.

– Anksčiau jie tai darydavo tualetuose – apie čia pat viešai vykstantį miltelių uostymą stebėjosi netoliese su vaikinu sėdinti prakauli ilganosė.

Kaip atpažinti vartotojus? Tipiniai vartotojai būna apsirengę emo stiliumi. Panos – tamsiais džinsais ar pėdkelnėm ir gėlėtomis suknėmis, platėjančiomis nuo ten, kur baigiasi krūtys ir prasideda liemuo, arba sijonais užtemtais iki pažastų. Vaikinai – labai aptemptais džinsais su kiek pažemintu klynu ir kokiu nors pilku bliuzonu su kapišonu. Avi jie dažniausiai Chuck Taylor All-Stars tipo sportbačius. O šukuosenos būna asimetriškos, poilgės, bet plaukai neilgesni nei iki pečių.

– Visi Berlyne pučia. Kiek pasikalbu, visi pučia. – išsišiepęs pasakoja filosofijos studentas, andegraundinių vakarėlių organizatorius.

Kai turėjau kiek ilgesnius plaukus ir kaip nuolatos dirbančiam priklausančius pajuodusius paakius, prie manęs klubuose dažnai prieidavo žmonės ir klausdavo:

– Gal turi? Gal žinai, kur gaut žolės? Gal parduodi ką nors?

Kaip atpažinti tiekėjus? Tipiniai tiekėjai būna įgudę vartotojai. Klubuose tai dažniausiai būna porelė. Labai tranki tūsinga seksualiai apsirengusi panelė, pilna energijos, judanti per visą šokių salę ir kalbinanti visus šokančius bei pati belaukianti užkalbinimų. Ir vaikinukas, ramiai stebintis viską iš šalies. Vaikinas gali būti banglas, o gali – morozas, bet pagrindinis išskiriantis bruožas yra pajuodę paakiai ir bendras organizmo išsekimas.

Narkotikų galima gaut ne tik klubuose, bet ir po atviru dangum. Tuomet tiekėjai kiek kitokie.

– Gal reikia žolės? Ne? Heroino? – priėjo prie manęs pilkas turkas.

– Aš „Ėdelvais“ ieškau. Gal žinot, kur yra?

– Kas kas?

– „Ėdelvais“. Kavinė tokia. Ten susitikimą turiu.

– Cha cha. Kavinė. Eik eik. Kavutės pagerk.

Socialiniuose tinkluose žmonės viešai prisipažįsta, kad vartoja narkotikus ar kitus svaigalus, kad išsivaduotų iš kompleksų. Trumpam kalbant apie alkoholio vartojimą, daugelis vyriškosios lyties atstovų galvoja, kad su draugu susitikus gert ne alų, o kokią nors kavą ar arbatą yra nevyriška. Kai tablečių ar miltelių vartotojui pasakai, kad to nevartoji, kai žolininkui pasakai, kad nepūti, kai alkoholikui – kad negeri, arba rūkoriui – kad nerūkai, iš visų jų sulauki žodžių: „Sveikas gyvenimo būdas. Pagarba“, bet iš tiesų jie pagalvoja: „Koks nuobodus žmogus, kiek jis daug iš savęs atima, kiek mažai gyvenime patiria“. Kiekvienos svaigalų rūšies vartotojai teisindamiesi pabrėžia, kad nevartoja stipresnių svaigalų rūšies: „Aš geriu, bet užtat nepučiu“, „Aš tik rūkau žolę, bet nevartoju ratų“ ir t.t. Vartotojai savo dėžutėje sėdėdami yra vargšai ir trumparegiai.

Yra keletas filmų, kuriuos vertėtų pažiūrėt šia tematika.

Baimė ir neapykanta Las Vegase (Fear and Loathing in Las Vegas, 1998) – pažintinis/propagandinis filmas su Jonny Depp, supažindinantis su įvairių narkotikų rūšių poveikiu, teikiamom haliucinacijom, žvilgsniu iš šono.

– Kaip tau tas filmas? – klausiau vienos pažįstamos.

– Nebeištvėriau pusę pažiūrėjusi – pradėjau vartot.

Traukinių žymėjimas (Trainspotting, 1996) – labai daug gerų atsiliepimų sulaukęs filmas apie heroino vartojimą ir jo pasekmes. Man jis nepaliko tokio įspūdžio, kokio tikėjausi, bet pažiūrėk, jei nematei.

Rekviem svajonei (Requiem for a Dream, 2000). Vienas geresnių impresionistinių filmų apie tai, prie ko priveda vartojimas. Rekomenduotina visiems narkomanams.

Nesu streitedžas (angl. straigthedge, sutr. sXe), – jokių svaigalų nevartojantis asmuo – bet manau, kad svaigintis chemija ir nuodingom medžiagom neverta dėl sveikatos, reputacijos, blaivaus proto ir stabilios emocinės būklės išlaikymo. Šiaip yra gerų bent jau mane veikiančių alternatyvų – tai pavyzdžiui ekstremalus, iki kiek galiu sau leisti, sportas, pvz., riedučiai. Polėkio pojūtis ir adrenalinas suteikia šiek tiek svaigulio ir daugiau pasitikėjimo savim.

Pabaigai klausimėlis. Kokias alternatyvas narkotikų vartotojams pasiūlytum tu?