Pereinu pėsčiųjų tiltu per Vilnelę, užlipu snieguotu šlaitu aukštyn, tada – palei vielinę tvorą, kol prieinu praardytą skylę, lendu pro ją, apeinu atvirus kanalizacijos šulinius ir pro girgždančias duris įžengiu į vidų. Savo bloge pradedu naują rubriką apie kvapą gniaužiančias vietas, kurios sužadina vaizduotę nuotykių, veiksmo ir siaubo žaidimų kūrėjams. Baugios, apleistos, netikėtos erdvės, keistos detalės, paslaptingas apšvietimas parodys, kokiais kambarių labirintais galėtų lakstyt tavo žaidimo veikėjas, kokiomis tekstūromis turėtų būti aptraukti modeliai, kaip sureguliuot apšvietimą..
Vakaras. Saulės blyksnys pro langą gali užgožti pusę matomos teritorijos. Kažkas gali slėptis ne tik tamsoje, bet ir už šviesos spindulio. Paslaptingumą sukuria ne tamsa, o šviesos proveržiai tamsoje, kukliai paliesdami išvartytus daiktus.
Pro atvirus arba „atidarytus“ langus į mane žiūri baukštūs naujieji pastato gyventojai – balandžiai. Atkreipk dėmesį, kaip šviesa pro langą suprojektuota ant sienos.
Ir štai netikėtai aptinku kubrikišką baltą marmurinį koridorių. Gipsinės lubos nuskilusios ir nukritusios ant grindų kelia asociacijas su Čiurlionio „Pavasariu“. Eini jomis – jos tarška kaip metaliniai veidukai Žydų muziejuje Berlyne. Ši patalpa visiškai kontrastinga likusiai fabriko daliai. Gal tai koridorius į kokią viršininkų pirtį? Durys užrakintos. Girdžiu atidungsinčius žingsnius ir urzgiančius šunis. Kažkas iš kitos pusės įkišo raktą… Bėgam!
Urbanistinės veiklos užuomazgos mena pastato atgimimą naujoj formoj. Galvotrūkščiais persiverčiu per BMX’ininkų susistatytas rampas. Neatsilik!
Plati erdvė, monotonija ir ritmas. Bėk, kiek gali – rodos vis toj pačioj vietoj..
Apipelijusios lubos kaip tekstūros pavyzdys. Jauti tą kvapą?
Kurgi nebus čia tiek vandens, jei skylėtas stogas? Kaži, čia kaminai kokie ar ventiliacijos angos? Gal bandyt pabėgt per tas angas kaip žmonės bandė „Kubo“ labirinte? Aukštokai. Nebent rastumėm ir susistumtumėm spintų ir vienas kitam padėtumėm iki ten pakilt? Aš per šitą nepralįsiu.. Tu lipk į viršų ir lauk manęs.
Apledėjęs ofisas. Paslydau ir nusibrozdinau alkūnę.
Socialistinio tipo ofiso langas. Viltis, kad dar galiu ištrūkti, kol nesutemo…
Kelią pastoja šmėklos. Norint fotoaparatu užfiksuoti vaizdą patamsyje be blykstės, reikia daryti ilgą užlaikymą. Jei tuo tarpu kadre kažkas juda, galutinėje nuotraukoje jis gausis blyškus, susiliejęs, vaiduokliškas. Teoriškai trimačiame kadre vaiduoklišką vaizdą būtų galima padaryti modeliui suteikus permatomumą ir bejudant prigaminant daug jo kopijų, kurios būtų pranykstančios palaipsniui kiekvienai kopijai vis didinant permatomumą. Kada nors pasibandysiu praktiškai, kai jau pradėsiu mokintis trimačio modeliavimo ir animacijos. Pasisuku į šoną…
O ne! Viskas tik prasideda. Širdis garsiai dunksi.
Vieta: trikotažo fabrikas „Vilija“, Vilnius, Lietuva.
Laikas: 2009 sausis.
Rašymo metu klausyta muzika, pažymėta žodžiu „creepy“ (šiurpi).
Kitų ten irgi būta:
Loading ...
