AAiddennium » BLOG «

O kartais būna, kad savaime to optimizmo ir pozityvaus mąstymo nebepavyksta palaikyti… Ir mintyse besikeikdamas eini sau kur pasilinksmint, tikėdamasis užsimiršt tai, kas tave slegia ir atrast gyvenimo džiaugsmą iš naujo. Ir tada užsuki į klubą, pralauki eilę prie face control‘o, nusileidi, pasiimi kokteiliuką, eini šokt, pasinert į muziką ir aplinką.. Šypsena veide atsiranda tik po antro „Fatality“. Svarbiausia – atsiranda.

Na o ta šypsena tai visai ne dėl alkoholio. Šypsena dėl to, ką pastebi aplink save. Šypsena dėl viso to dirbtinumo, kuris vyksta norint patraukt dėmesį į save, susirast antrą pusę vakarui ar žmogų, iš kurio išsikaulytum cigaretę ar dar vieną gėrimą. Viskas atrodo tiek dirbtina, kiek ir tos palubėse iškabintos plastmasinės rožės. Apie tai jau Naujųjų paryčiais šnekėjom su Rasa. Koks nors Dariukas šneka su Brigitėle apie architektūrą visai ne dėl to, kad jam įdomi statinių tema, o dėl to, kad panelei rodytų dėmesį ir sudarytų bendrumo pojūtį.

Būna – trūksta intymumo, švelnių prisilietimų, bučinių, sekso. Ir tokia panelė, kuriai akivaizdžiai to žiaurrrriai reikia (arba koks vaikinukas), išeina į šokių aikštelę pasimaivyt, ir po to ieško, prie ko čia geriau atsistot, kieno dėmesį patraukt… Ir kartais neranda nieko, tai šen, tai ten pašoka, o paskui pasimetus eina kitur.

O gretimais koks vaikinukas sudomina paną, šoka jau dviese, ir tada kaip koks mačo, atseit labai pasitikėdamas savim, lenda bučiuotis, o pana atsitraukinėja ir krato galvą į šonus. Arba vaikinas primygtinai siūlo eit į pakraštį prisėst ir pasilaiž… pasikalbėt, o panelė atseit nesuprasdama tikrojo tikslo, apsimeta, kaip čia jai linksma ir kaip ji nori toliau šokt vietoj pokalbių.

– Jau daug geriau taip kabint, negu sėdėt ir nieko nedaryt – savo kitokią nuomonę vakar pareiškė žmogus.

Kai tarp žmonių užsimezgęs tikras abipusis emocinis ryšys, tuomet nei tos visos vaidybos ir įvaizdžių nebūna, nei jie kam kreivai krenta į akis. Tada pora pasineria vienas į kitą visiškai be jokių abejonių, anei kompleksų. Įsilieja į šokį. Ar į pokalbį. Ar į bučinius. Ir tai būna iš abipusės traukos, o ne poviškų įvaizdžių bei lapiškų pasirinkimų.

O čia gretimai dauguma toliau bando atrodyt originalūs. Du bachūrėliai išsidažę akis kaip kokie „Green Day“. Dabar gal mada Lietuvoj tokia? Vienas kad šokinėja, kad staiposi, atseit: „Aš sugebu judėti kitaip nei kiti. Aš originalus.“ O DJ dabar irgi pavaro. Grįžęs pasinaršiau informacijos: Quazar, Justas Fresh ir Pranza. Groja sau electro, jazz ir disco, visko po truputį pamaišo – gera klausyt, tinka šokt, įsilieji į harmoningą ritmą, o tada… Tada netikėtai pradeda „arkliais“ jodinėt. „Kanopėlėm“ po visą šokių salę ir ne tai, kad netyčia, o specialiai: „Tipo, gal atsisukit į mus ar ką?“. Nors patys su šypsenom iki ausų žiūri tik į aparatūrą. Tuo tarpu šokėjai kraiposi, rauko kaktas, neiškentę eina atsigert ar parūkyt. O tie, kuriems svarbu išlaikyt savo subtilaus skonio turėtojo įvaizdį, susiraukę stengiasi įsivaizduot, kad klausosi geros muzikos ir taiko į ritmą savo galvose.

Pasitaiko gyvenime ir pačiam tiek plastmasinių ryšių bei santykių; tiek tikresnių, paremtų jausmais; tiek visokiausių tarpinių. Ir laikui bėgant pasidariau išvadą, kad jeigu tarpusavy vienas iš kito tikiesi skirtingų dalykų, tai geriau nieko nepradėt iš viso. Nes antraip bent vienam viskas baigsis labai skausmingai. Kaltinsi kitą, kad žaidė su tavo jausmais, ar verksi plastmasinėm ašarom…

O tau ar kvepia plastmasinės rožės?
@}-,-’–