Darbo dienomis dirbu nemažai. Kartais ir naktį tenka pasėdėt, kad atnaujinčiau kodą viešuose sukurtų svetainių serveriuose. Todėl po visų darbų savaitgaliais norisi gerai atsipūst. Taigi karts nuo karto prasinešu per naktinį Berlyną.. Paskui dieninį.. Paskui vėl naktinį.. Taip ir eina mano savaitgalių maratonai. Taip pamažėle susirandu savo mėgstamas vietas su pozityviai nusiteikusiais, išsilavinusiais, kūrybiškais, tolerantiškais ir atvirais žmonėm. Anądien draugas mestelėjo savo mintį, kad gal reiktų čia kokį barą atidaryt. Tai šiandien besėdėdamas Oberholz, kol name kitapus gatvės skalbėsi mano drabužiai, subreinstorminau, koks turėtų būti baras Berlyne, kad būtų mėgstama vieta susirinkti.
Baras turėtų būti kažkur rytų Berlyne. Tam tiktų Kreuzberg, Friedrichshein, Prenslauer Berg arba Mitte mikrorajonai.
Nebūtų jokios iškabos su baro pavadinimu. Gal nebent kažkur viduje. Lankytojai šitą laisvalaikio praleidimo vietą rekomenduotų vieni kitiems.
Prie įėjimo turėtų būti vienas ar keli suoliukai prisėst ir parūkyt (nors asmeniškai nepropaguoju savęs žudymo) ar šiaip pakvėpuoti grynomis pravažiuojančių automobilių išmetamosiomis dujomis.
Viduje sustatyti baldai būtų surinkti iš gatvės. Tai suteikia paprastumo įspūdį.
Turėtų būti gatvės meno elementų. Grafitai ar lipdukai interjere, nemokamos atvirutės ar laisvalaikio žurnalai jaunimui specialiuose stenduose.
Interjere turėtų būti kokia nors unikali kūrybiška ar visiškai išprotėjusi detalė ar koncepcija, kaip pavyzdžiui kituose Berlyno baruose su savita dvasia yra tokie atvejai, kaip ant sienos suprojektuota mergelė verkia tikru vandeniu į kriauklę; baldai prikabinti prie lubų; upėje plūduriuojančios grindys; patamsiuose gąsdina monstrai, o prie baro pamerktos lelijos; ir t.t.
Būtinai turėtų stovėti belaidžio interneto stotelė, kad dieną studentai ten galėtų rašyti kursinius ar sėdėt prie feisbuko, mokslo mėgėjai galėtų pildyt vikipediją, o jaunų progresyvių firmų vadovai galėtų apklausinėt kandidatus į darbo vietas. Labai svarbu prie staliukų turėt pakankamai elektros lizdų nešiojamiems kompiuteriams. Naktimis internetą naudotų technomanai iPhonuose naršydami informaciją apie geriausius nakties renginius, kur eiti po šito baro.
Bent vienas aptarnaujantis darbuotojas būtų netradicinės seksualinės orientacijos. Tokiais atvejais dalis lankytojų būna gėjai ir lesbietės. O kai bare būna tokių, tai jame dažniausiai nesilanko pikti žmonės.
Dieną galėtų būti leidžiamos Nouvelle Vague, Morcheeba, Kings of Convenience dainos. O vakare apsilankę dydžėjai turėtų groti Minimal Techno, IDM, Acid Jazz ir Lounge. Kartkartėm nepamaišytų ir šešiasdešimtųjų disko. Ar jau minėjau apie nedidelę aikštelę šokiams?
Baras nestokotų imbierinės arba šviežių mėtų arbatos, kapučino arba karamelinės makiato, Club Mate ir Fritz Colos, Augustiner alaus, Watermelonman kokteilių ir absento.
Maistas dieną turėtų būti skanus ir pigus. Kažkas tokio kaip makaronai arba picos.
Ne ne. Greičiausiai niekad gyvenime baro ir neatidarinėsiu (nebent kada nors tolimoj ateity būdamas milijonierium už savo sugeneruotas idėjas ir įnašą Pasauliui). Bet gal kam nors mano pasvarstymas sukels įkvėpimą. Šitaip pasvaičiot visai smagu!
Jei jauti tuštumą vaizduotėje ir išalkai įkvėpimų, šiąnakt prieš miegą būtinai pabandyk pažaisti Baisiąją mergaitę. Gyvas ir ryškus psichodelinis baisiosios mergaitės pasaulis tarsi lucidinis sapnas nukelia į alternatyvę realybę su savom tiesom ir taisyklėm. Tačiau pažvelgęs giliau pastebi, kad tai pasaulio, kuriame gyvename, atspindys.
Žaidimą programavo kompanija „Touch My Pixel“. O Baisiosios mergaitės ir jos pasaulio personažus sukūrė iliustratorius ir kolekcinių suvenyrinių žaislų dizaineris iš Australijos Nathan Jurevičius. Jis taip pat buvo ir meno direktorius, bekuriant žaidimą. Lietuviška kūrėjo pavardė man įstrigo jau nuo Pictopijos festivalio. Smalsaudamas susisiekiau su juo pasiklausinėt apie žaidimą ir baltiškąją prigimtį.
Archatas: Pastebėjau Tavo vardą tarp dalyvių Piktopijos festivalyje Berlyne. Ar pats čia lankeisi?
Nathan: Aš skaičiau seminarą ankstesniame festivalyje Berlyne. Buvau pakviestas pakalbėti ir naujausioj Piktopijoj, bet dėl netikėtų nesklandumų negalėjau atvykti. Prieš porą metų, kai ten buvau, man labai patiko.
Archatas: Ten pristatinėjai animaciją pavadinimu „MTV Fauna“ kanadietiškai MTV televizijai. Ar mano blogo lankytojai galėtų tai pažiūrėt kažkur internete?
Archatas: Kaip čia taip yra, kad esi iš Australijos, bet turi lietuvišką pavardę?
Nathan: Mano tėvas buvo lietuvis, o jo tėvai buvo latvė ir lietuvis (bet mano tėvas moka tik latvių). Deja aš kalbu tik angliškai.
Archatas: Kaip pradėjai visą šitą įdomų darbą su personažų dizainu, viniliniais žaislais ir animacija?
Nathan: Baigiau universitetą 95-tais ir iškart tapau laisvai samdomu iliustratoriumi. Pagrinde buvau redakcinis knygų ir žurnalų iliustratorius. Man gana pasisekė patekti į multimedijos sferą, kai laimėjau dizaino konkursą ir pradėjau kurti mini žaidimus ir mažas animuotas flash’ines skrajutes (tačiau dabar animacija neužsiimu). Maždaug prieš 8 metus su manimi susisiekė viena Honkongo dizaino firma ir paklausė, ar nenorėčiau kartu su jais kurti žaislų. Visa tai buvo labai greita ir įdomu.
Archatas: Tai kiek dabar Tau metų?
Nathan: Ką tik suėjo 36-eri.
Archatas: Kas Tave įkvepia? Tavo darbuose matau tolimųjų rytų įtaką. Galbūt Manga?
Nathan: Mane labai įkvepia kelionės, mano vaikai, lietuvių ir latvių tautosaka, muziejai.
Archatas: O pats ar buvai Lietuvoj ar Latvijoj?
Nathan: Deja ne. Kada nors norėčiau aplankyti ir galbūt pasieksponuoti muziejuje ar padaryti kažką didelio.
Archatas: Turi blogą?
Nathan: Ne. Šiuo metu pertvarkinėju savo asmeninę svetainę, bet tuo pačiu esu gan užimtas dėl www.scarygirl.com.
Archatas: Neseniai išbandžiau žaidimą. Atrodo nuostabiai. Iš pirmo žvilgsnio, „Baisioji mergaitė“ – lyg lengvas žaidimukas vaikams. Bet kai kurios dalys tikrai sunkios. Pastrigau šeštame lygyje, bešokinėdamas per grybus. Ar pats perėjai žaidimą?
Nathan: Struktūros prasme tai ir turėjo būti paprastas žaidimas, bet sunkėjantis einant vis tolyn. Jis skirtas bet kokio amžiaus žmonėms. Perėjau jį keletą kartų, bet tai užtruko!
Archatas: Kiek metų „Baisiajai mergaitei“ kaip projektui ir prekiniam ženklui? Kiek truko sukurti žaidimą?
Nathan: Koncepcija užgimė dar 2000-aisiais, o prekinis ženklas užsimezgė 2001-aisiais. Realiai išpopuliarėjo 2003-iais. Žaidimą kurt truko apie pusantrų metų periodiškai prie jo prisėdant. Aš buvau vienintelis iliustratorius ir taip pat buvo tik du programuotojai, vienas animatorius ir prodiuserė, palaikanti tvarką.
Archatas: Tu kuri ir 2D, ir 3D darbus ar turi techninių piešėjų savo komandoje, kurie padaro 3D modelius iš ranka pieštų personažų?
Nathan: Aš piešiu tik dvimačius piešinius, bet sukuriu daugybę veikėjų, atvaizduotų iš visų pusių, kuriuos po to perdirba 3D modeliuotojai.
Archatas: Girdėjau, kad yra iliustruotas romanas apie baisiąją mergaitę. Ar knyga bus publikuota ir lietuviškai?
Nathan: Pieštinis romanas bus išleistas 2009 m. spalį (virš 100 puslapių). Jis visas be žodžių, išskyrus interviu knygos viduryje. Esu tikras, kad turėsite ją ir Lietuvoje. Australijos leidėjas yra „Allen and Unwin“.
Archatas: Kokius žaidimus žaidei, kai buvai vaikas? Ar vis dar žaidi? Koks Tavo mėgstamiausias žanras?
Nathan: Kai buvau tikrai jaunas, vienintelis žaidimas, kurį turėjom, buvo „Pong“. Bet kai paaugau, mėgavausi „Mario Bros“. Man labai patinka žaisti, bet neturiu tam daug laiko. Turiu „Fallout 3“ ir neseniai nusipirkau „Little Big Planet“, kurią tiesiog dievinu. Man rodos, man patinka žaidimai, kuriuose reikia daug tyrinėti, kaip kad „Warcraft“, bet taip pat esu platforminių žaidimų fanas.
Archatas: Kokią programinę įrangą naudoji? Ar pirmiausia pieši ant popieriaus ir tada nuskanuoji, ar naudoji planšetę?
Nathan: Aš visada pirmiausiai piešiu ant popieriaus. Jei ruošiu meninę parodą, tuomet naudoju akvarelę, rašalą ir dažus. O jei tai multimedijai, tuomet nuskanuoju piešinį ir naudoju illustrator ir photoshop. Viskam naudoju pelę!
Archatas: Skaičiau, kad dirbi prie naujo projekto, pavadinimu „Pelėda“. Ar tai „Baisiosios mergaitės“ tęsinys, ar visiškai naujas prekinis ženklas?
Nathan: Iš tikrųjų, „Pelėda” – tai plastikinių prisukamų pelėdų serija, kurią sukūriau vienai JAV kompanijai. Norėjau padaryt kažką susijusio su mano tėvo kultūra.
Archatas: Dabar prisiminiau. Mačiau tas Pelėdų figūrėles “Haus der Kulturen der Welt” ir tai mane labai nustebino.
Archatas: Kas man be galo patiko – tai kad kiekvienas personažas turi savo istoriją ir charakterį. Jie kaip ir psichologiniai. Ar Tu įsivaizduoji tikrus žmones, kai kuri gyvulinius personažus? Vienas MTV Faunos veikėjas pavadintas Nathn. Ar jis kaip nors su Tavim susijęs?
Nathan: Taip, aš dažnai kuriu personažus, omeny turėdamas savo draugus ir pažįstamus. Visi MTV Faunos veikėjai buvo pavadinti įvairių žmonių, kurie dirbo prie šio projekto, vardais (tik tie vardai buvo sukratyti). Siejant su „Baisiosios mergaitės“ veikėjais, save šiek tiek prilyginčiau Blisteriui (milžiniškam aštuonkojui).
Archatas: Ačiū už interviu. Buvo malonu pasikalbėti. Įsivesiu Tavo knygą į savo norų sąrašą.
Jei domina Nathan Jurevičiaus personažų kūrimo procesas, gali žvilgtelt į video, kurį radau Jūtube. O jei nori patirti kintančius žaidžiamumus, minižaidimus, turtingą bei vaizdingą grafiką, ir paslaptingą muziką, gali pažaist „Baisąją mergaitę“ oficialioje svetainėje.
Paskutinį šių metų margutį nusprendžiau dedikuoti savo ilgamečiam projektui. Galbūt tai suteiks man daugiau motyvacijos ilgiau prie jo laisvalaikiu pasėdėt ir galų gale pabaigt, kad nereiktų laidoti.
Didelė dalis mano gyvenimo yra susijusi su darbu. Turi tikėti tuo, ką darai. Tai viena iš pagrindinių sąlygų judėjimui į priekį. Todėl antrajame margutyje sugalvojau atvaizduoti du savo darbinės aplinkos simbolius – Django ponį ir Django padarėlį.
Ponis tapo neoficialiu Django simboliu po vienos konferencijos, kurioje pranešėjas pasakojo, kaip nemėgsta Django dėl nepaaiškinamos magijos šitoj karkasinėj sistemoj.
Tuo tarpu, Django padarėlį sukūrė programuotojo devynmetė dukra Lucinda, kasdien stebėdama, kiek daug laiko jos tėtukas skaito ir šneka apie Django:
Django yra kompiuterio programavimo padarėlis. Jis tarnauja tik kompiuterių programuotojams ir daro jų darbą. Kamuoliuku savo uodegos gale jis spausdina šviesos greičiu. Supypsi, kai darbas pabaigtas, o kai parsivedi namo, skraido aplink, tvarkydamas namus. Jis mažas paslaugus draugelis.
Pabaigai siūlau pasižiūrėti įkvepiančią Timo Brauno (Tim Brown) kalbą apie kūrybingumo ir žaismingumo ryšį:
Šįvakar po darbo prie kompiuterio sėdėt nebenorėjau, tai sumąsčiau nuspalvint pirmą margutį Velykinei akcijai. Padariau fotosesiją. Toliau nekomentuosiu. Patys įvertinkit.
Vėl kažkas įdomaus. Atsiuntė bičiulis pranešimą spaudai apie Vilniuj vyksiantį tarptautinį meno realybės šou „Art-o-thlon“. Tarytum būčiau koks žurnalistas
Sako, čia VEKS renginys, kuriame rungsis jauni europiečiai dėl geriausio menininko vardo. Artotlonas apjungs realybės šou, sporto čempionato ir kūrybinių dirbtuvių formatus. Įdomu, kad kuriančias komandas bus galima gyvai tiesiogiai stebėti jų kūrybinėse dirbtuvėse. O čempionato metu vyks ir atviros paskaitos apie šiuolaikinį meną ir kultūrą. Jei vasarą būsiu Vilniuje, reiks užsukt.
Sudomino? Dalyvių registracija iki balandžio 12 d. Tad paskubėk! Daugiau informacijos oficialioj svetainėj.
Ne ne. Čia ne apie nuolaidas. Čia apie menus. Kaip žinia, artėja Velykos, kiaušinių dažymo šventė. Tai aš įkvėptas gatvės meno, vinilinių žaislų, MoyToy iniciatyvos ir Piktopijos festivalio, skelbiu margučių akciją.
Jei tu blogeris (arba šiaip neturi ką veikt), nudažyk margutį, nufotografuok ir jo nuotrauką atsiųsk man į archatas (eta) yahoo (taškas) com arba patalpink savo galerijoje ir nuorodą įrašyk komentaruose. Tuo tarpu, aš sukursiu galeriją, kur visus darbus bus galima peržiūrėti.
Margučio tema: „Funky Sexy Jazzy Groovy“.
Akcija vyksta iki 2009 balandžio 15 d.
Galima siųsti ir daugiau nei vieną nuotrauką.
Turguj bobos kalbasi, katrie kiaušiniai geresni.
– Man balti labiausiai patinka! – pasireiškia viena.
– Aš rudus labiau mėgstu! – nenusileidžia kita.
– Svarbiausia, kad žmogus geras būtų.. – apvainikuoja trečioji.
Na ką! Reiks ryt nusipirkt kiaušinių ir pamaliavot. O vieną-kitą gal ir suvalgyt.
Grįžau šiandien vakare prisikaupęs įspūdžių bei gerokai nusikalęs ir lūžau iškart susirangęs ant sofos. Po valandėlės prižadino mobilusis, pranešdamas, kad piknikas jau baigėsi ir man netrukus užneš Jengą. O buvo taip, kad po vaisių ir daržovių pikniko parke prie Šprė upės, nuvariau į naujos ekspozicijos atidarymą „Talkos“ galerijoje. Knietėjo pabendraut su savais bei užmegzt pažintis su latviais, kuriems ta galerija priklauso. Mano smagumui, „Talkoj“ dar buvo užlaikyti ir „MoyToy“ darbai iš „Piktopijos“ festivalio. Neiškenčiau neįsigijęs lietuviško urbanistinio „Graso“ pakabuko. I WOOD LOVE. (Čia buvo įžanga apie Piktopijos festivalį)
Prieš porą savaičių Berlyne prasidėjo festivalis „Pictopia“ – tai pirmasis Pasaulinis didelio mąsto supaprastintų ir abstrakčių veikėjų dizaino ir meno pristatymas. Pradžiai buvo vakarėlis „Weekend“ klube, kur deja nesutikau iš Lietuvos atvažiavusių dalyvių. O kitą vakarą oficiali atidarymo šventė „Pasaulio kultūrų namuose“, kur deja irgi nesutikau lietuvių, bet užtat pafilmavau ir pabendravau su kitais įdomiais optimistiškai nusiteikusiais žmonėm. Vėliau keletą dienų buvo rodomos festivalio ekspozicijos 30-tyje skirtingų Berlyno galerijų ir viešų erdvių. Pagrindinė ir didžiausia ekspozicija „Pasaulio kultūrų namuose“ dar veiks iki gegužės 3 d. Jei užsuksi į Berlyną, būtinai apsilankyk.
O jei Berlyno artimiausio mėnesio planuose neturi, tuomet siūlau virtualią kelionę per atidarymo šventę ir kelias galerijas:
Labai smagu, kad šitam tarptautiniam festivaly dalyvauja ir lietuviai ir pristato neatmestinai padarytus darbus (ne taip, kaip būna kitose tarptautinėse meno akcijose Berlyne). Pliusai Gediminui Šiauliui, Nathan Jurevičiui ir urbanistinio meno iniciatyvinei grupei MoyToy.