Į Ameriką ir iš jos teko skristi Virgin Atlantic oro linijomis. Patiko, kad gavom pavalgyt, o dar labiau, – kad priešais kiekvieną vietą įtaisyti televizoriai, per kuriuos rodo pasirinktą filmą, serialą arba kompiuterinį žaidimą.
Filmai pasirinkimui buvo dar neseniai rodyti kino teatruose, pavyzdžiui „Socialinis tinklas“, „Juodoji gulbė“ ar „Nežinomas“. Deja siūlomi žaidimai labai paprasti ir neužkabinantys. Be to skrendant pirmyn pasitaikė pultelis, kurio vienas iš krypčių mygtukų neveikė.
Kaip bebūtų, septynios skrydžio valandos prabėgo nepastebimai.
Tikriausiai jau pastebėjai, kad HTML5 beveik pilnai palaikomas WebKit naršyklėse. Tai reiškia, kad gali naudot Ajax, vektorinę grafiką, video, audio, geolokaciją, spalvų perėjimus, animacijas, vietinį išsaugojimą ir kitus pribumbasus iPhone ir Android’e. Negana to, visa tai gali kombinuoti su PhoneGap, kad sukurtum praturtintas kompiliuotas programas mobiliesiems.
Peržvelk pristatymą apie programų mobiliesiems kūrimą naudojant internetines technologijas, kurį paruošė mano buvęs kolega Philipp:
Nespėjęs atsikvėpt po vienos kelionės, kone ekspromtu per naktį nusigavau su Tomu į Hanoverį pasiblaškyti po informacinių technologijų mugę „CeBIT“. Technologijos per porą metų ne ką pasistūmėjo. Bet pasinaudojau proga pasigilint, kaip kas veikia.
Flegmatiški robotai, atpažįstantys daiktus ir dėliojantys juos į dėžutes, bei kiti, šnekantys apie daiktus su naudotoju, manęs nebestebino. Technologijų kryptis aiški – kada nors robotai pagelbės buity. Daugybė fantastinių filmų tai jau rodė. Kaip beje ir įvairias įmanomas robotizacijos pasekmes. Šiaip artimiausius penkerius metus dar nesitikiu robotų matyt naudojamų masiškai kasdieniame gyvenime, nes su dabartiniais jų greičiais atrodo kaip koks pasityčiojimas. Robotai asocijuojasi su Benderiu.
„T-Mobile“ jau ne pirmą kartą mane nustebina savo stenduose naudodami daugia-jutiklinio ekrano sistemas. Berlyne „IFA“ mugėj mačiau ilgą juodą sieną, kurioje plaukė balti skirtingo dydžio užrašai bei langai su paveiksliukais, reaguojantys į praeivių prisilietimą. Languose galėjai paskaityt reklaminio teksto, peržiūrėti muzikinį video, ar užsiprenumeruoti naujienlaiškį. Dviem pirštais langus buvo galima stumdyti, sukinėti, didinti iki metro įstrižainės ir mažinti, kol šie susitraukdavo ir pradingdavo. Šįkart „CeBIT“ mugėj daugia-jutiklinis ekranas buvo įtaisytas ant stalo ir imitavo ežerėlį. Kiekvienas ekrano palietimas teliūškavo bangelėmis ir baidė iliuziniame vandeny plaukiojančias žuvis. Vėlgi ekrane plūduriavo ir didinami bei mažinami langai su reklamine informacija. Gražus efektas. Tinka reklamai. Tikiuos, tokių burtų pamatyt vis daugiau artimiausioj ateity. Asocijuojasi su „Easyweb“ projekcijomis.
Kompanija „Get Into the Game“ leido išbandyti per poliarizuotus akinius žiūrimą trimačio vaizdo monitoriųiZ3D. Efektas toks pat, kaip „Vingio“ kino teatro 3D filmuose – filmo ar žaidimo veikėjai bei visi kiti objektai matomi erdvėje prieš ar už monitoriaus ekrano. Monitorius jungiamas dviem kabeliais prie NVidia arba ATI vaizdo kortų. Sudiegus specialius draiverius, bet kokį šiuolaikinį DirectX naudojantį žaidimą galima žaisti trimatėje erdvėje. Draiveriai stebėjimo tašką paverčia dviem taškais kiekvienai akiai. Trimatiškumo gylį – atstumą tarp vaizdo kairiajai akiai ir dešiniajai akiai – galima reguliuoti nustatymuose. Neteisingas sureguliavimas, neatinkantis atstumui, kuriuo sėdi nuo monitoriaus, sudaro suploto bareljefinio vaizdo efektą. Tiesinis poliarizavimas (smulkus akinių ir monitoriaus stiklo subraižymas tiesiom linijom) užtikrina, kad viena akimi matysi tik horizontaliai šviečiantį vaizdą, o kita – tik vertikaliai. 3D monitoriaus kaina yra apie pusę tūkstančio eurų, o papildomus akinius galima nusipirkti vos už porą eurų. Asociacijuojasi su žaidimų kūrimo įrankiu „Unity“.
„Tobii“ atstovės papasakojo apie dar masiškai nepardavinėjamus monitorius su žvilgsnio sekimo sistema.
- Jei pirktum automobilį, tai už jį sumokėtum tiek pat, kiek už tokį monitorių – vaizdžiai palygino. Sistema pagrinde skirta neįgaliesiems. Šie pelės žymeklį galėtų valdyti vien akimis. Kelių sekundžių žvilgsnis virš mygtuko iššaukia pyragą, kuriam užsipildžius, mygtukas aktyvuojamas. Pasinaudojant specialiai sukurtomis programomis su dideliais mygtukais, galima atlikinėt aritmetinius veiksmus, naršyt internete, siuntinėt laiškus ar žaist paprastus žaidimus. Monitorius kalibruojamas per kelias sekundes kiekvienam naudotojui atskirai. Veikimo demonstracijoje žiūrovui parodoma pusnuogė pana, o paskui atskiram sluoksny nuspalvinami plotai, kur buvo labiausiai žiūrėta – nuo kompų nieko nebenuslėpsi.. Primityviai intuityvus valdymas asocijuojasi su „Nespausk“ svetaine.
R: Gal turėčiau pervardint Blogą į BlogoKonteinerį dėl darnos? Nes kas yra blogas? Tai tik Įrašų kolekcija. Nėra tokio dalyko kaip Blogas. A: Man taip neatrodo. Pagal tokį susitarimą galėtum sakyt kad nėra Žmogaus. Nėra HumaniškosiosBūtybės. Yra tik ŽmogausKonteineris, turintis mėsą ir sielą. R: …o mes esam objektai. Tikriausiai tu tai klasė, paveldinti iš ŽmogausKonteinerio. A: Ką!? O kas tuomet mano objektai? Mano įvaizdžiai? R: Tu singltonas
Neseniai girdėjau kažką sakant, kad aš kvaištelėjęs.
Kalbėjomės čia vakar su draugeliu apie muziką per gramofonus (galvojau, kad tokiais naudojasi tik dydžėjai).
– Vinylai yra pati geriausia muzikos laikmena Pasaulyje! Nes garsas pats švariausias!
– Hmm. Lietuvoje susidariusi tokia bendra nuomonė, kad jie visiška atgyvena iš močiučių laikų, kai per patefonus kokių estradinių dainų klausydavosi.
– Ei. Tik nereikia painioti vinylų su plokštelėmis. Jie atrodo panašiai, bet vynilų kokybė kur kas geresnė, nes iš kitos medžiagos pagaminta.
– Rimtai?.. Hmm.. Mąstau, kodėl tada jie nepopuliarūs Lietuvoje. Matyt dėl kainos ir piratavimo galimybių. Kažkada kasetės buvo labai populiarios, nes jas galėdavai persirašyt, o kompaktų tada dar ne. Paskui, kai atsirado CD kepyklos, išpopuliarėjo kompaktai. O vinylai matyt lietuviams per brangūs.
Šiaip jei ne piratavimas, tai ko gero daugelis neturtingų šalių būtų labiau kultūriškai atsilikusios. Jei ne nelegalių įrašų prekybininkai turgeliuose, tai gal niekad nebūčiau susidomėjęs kompiuterinių žaidimų kūrimu. Piratavimo turgeliuose atlapas užkabinamas ir animaciniame filme „Persepolis“ – labai rekomenduoju (matau, kaip jau kažkas susigundė, susirado filmuką Torrentuose ir paleido siųstis).
Kartais kai trykšti energija išreikšti save ir norisi sušukti „Aš esu aš!“, prisigalvoji visokiausių dalykų kaip kad asmeninės rašysenos vertimas vektoriniu TTF šriftu. Tada pilnas entuziazmo šitam beveik nereikšmingam užmojui, griebiesi ieškoti galimybių, kaip tai atlikti, skiriant tam mažiausiai laiko, pastangų ir finansų. Jei sieki tiesiog turėt unikalų šriftą, galima pasinaudoti Andriaus pasiūlyta paslauga ir susidėlioti raides iš geometrinių figūrų. Tačiau aš norėjau kažko sudėtingesnio – asmeniškos alternatyvos per gerklę lendančiam Comic Sans MS šriftui. Šitam reikalui pasinaudojau vieno tokio patarimu išbandyti Fontifier.
Fontifier tarnyba siūlo šablonus, kuriuos reikia atsispausdint, užpildyti raidėm, nuskanuot ir užkraut į jų serverį. Tuomet Fontifier akimirksiu sugeneruoja vektorinį šriftą ir parodo juo spausdintą pavyzdinį tekstą. Jei patiko, gali susimokėt 9 dolerius ir gaut patį šriftą.
Kadangi šablono lietuvių kalbai nebuvo, atsispausdinau portugališką – ten radau daugiausiai langelių raidėms. Tilpo visa lietuviška abėcėlė, lietuviškos kabutės bei brūkšnys, ir liko dar keletas langelių simboliams laisvu pasirinkimu.
Pagal instrukcijas nuskanuoto paveikslėlio dydis turi būti iki 960 x 1280 taškų dydžio ir šiuo atveju raidės gaunasi arba neryškios, arba pikseliuotos. Šrifto rezultatas gavosi grublėtas, tarytum rašyta drebančia ranka. Visgi nusprendžiau šriftą nusipirkti. Ta pačia proga mokėjimo eigoje susikūriau PayPal sąskaitą. Paskutiniame sąskaitos kūrimo ir mokėjimo žingsnyje turėjau būti nusiųstas į Fontifier puslapį, kuriame jau galėčiau parsisiųsti sugeneruotą šriftą. Deja, sistema mane tikino, kad aš dar nesusimokėjęs. Laimei, tarnyboje radau puslapį, kuriame man siūloma parsisiųsti savo šriftą pagal apmokėtos prekės numerį PayPal sistemoje. Numerį perkopijavau iš apmokėjimų sąrašo PayPal asmeninėje skiltyje ir netrukus gavau produktą.
Kadangi lietuviška abėcėlė portugališkos neatitinka, reikėjo programos, kuria galėčiau perstumdyt kelias raides. Šitam dalykui susiradau nemokamą šriftų kūrimo bei redagavimo programą FontForge. Tai ganėtinai sudėtinga programa ir truko nemažai laiko ją perprast, bet turi visas pagrindines šriftų kūrimo savybes: simbolių piešimas atkarpomis bei Bezier kreivėmis, tarpų tarp raidžių tvarkymas ir rašybos ženklų priskyrimas unikodiniams kodams.
1. Originalus Fontifier rezultatas:
2. FontForge pagalba išvalytos linijos (paprastumo dėlei naudojau atkarpas vietoj Bezier kreivių):
3. Taip pat FontForge programa sutvarkytos proporcijos bei tarpai tarp raidžių:
Copy-Paste-Modify metodu dar pasigaminau vokiškus diakritinius ženklus: „ÄäÖöÜüß“. FontForge valdo.
Šriftas kaip ir naudotinas. Tik vienas dalykas pasirodė keistas – raidės gavosi maždaug dviem trečdaliais mažesnės už kitų šriftų raides:
Knisausi prie simbolių dailinimo apie 16 valandų. Dabar galiu spausdinti laiškus, pristatymus ar kurti logotipus beveik ranka rašytais tekstais visą likusį gyvenimą. O šiaip tai kaži, ar turėsiu iš to realios naudos?
Neįsivaizduoju profesionalaus IT projektų vystymo be kodo kontrolės priemonių. Nesvarbu, ar dirbi prie mažo asmeninio projektėlio, ar didelės komercinės taikomosios programos, kodo kontrolė yra tai, kas tau padės suvaldyti krūvas nuolat besikeičiančio kodo tarp daugelio kūrėjų. Tai yra, taip sakant, ATŠAUKTI funkcionalumas programavimo procese.
Kodo kontrolė turi talpyklę (angl. repository), kur laikomi kuriami failai ir kūrimo proceso duomenys. Kiekvienas kūrėjas dirba su tos talpyklės kopija. Standartiškai darbas kontroliuojant kodą vyksta taip:
Pasigriebi failus iš talpyklės į savo vietinę kopiją. Šis procesas vadinamas “check-out” (pirmą kartą) arba “update” (kitus kartus).
Redaguoji failus.
Pasitikrini statusą, kokius failus pakeitei. Jei buvo sukurta naujų failų, juos gali pridėti į kodo kontrolę arba įrašyti į ignoruojamų failų sąrašą, kad statuso raporte jie daugiau nebepasirodytų.
Tuomet tu patvirtini pasikeitimus ir jie iš tavo kopijos nusiunčiami į talpyklę. Šis procesas vadinamas “commit” arba “check-in”.
Sulig kiekvienu patvirtinimu, kodo kontrolė sukuria naujas redaguotų failų versijas. Pakeitimų patvirtinimas sugeneruoja naują reviziją (angl. revision) su automatiškai didėjančiu numeriu. Jei padarai klaidą, tu visada gali sugrįžti (angl. rollback) į buvusią kūrimo būseną pagal revizijos numerį arba datą, kada patvirtinimas buvo padarytas. Su kiekvienu patvirtinimu tu gali (ir turėtum) parašyti komentarus, kas buvo pakeista tai revizijai, tam kad vėliau būtų kur kas lengviau surasti reviziją į kurią galėtum sugrįžti. Taip pat kodo kontrolė dažniausiai leidžia pažiūrėti to paties failo pakeitimus tarp dviejų revizijų.
Talpyklė gali būti sukonfigūruota arba tame pačiame kompiuteryje arba nutolusiame serveryje. Failai gali būti kontroliuojami tiek vienam žmogui, tiek dideliam kūrėjų tinklui.
Kai pora kūrėjų modifikuoja tą patį failą, kodo kontrolė bando apjungti (angl. merge) pakeitimus faile. Jei tai nėra akivaizdu, parodomas konfliktas ir kūrėjai turi jį išspręsti savo galva. Kodo kontrolė nepriima jokių konfliktų į talpyklę. Jie turi būti ištaisyti lokaliose kopijose prieš galimybę patvirtinti pakeitimus.
Kai projektas kuriamas daugelio žmonių, yra galimybė patikrinti, kas padarė kokius pakeitimus. Taip pat yra kitų kodo kontrolės funkcionalumų, kaip kad visų failų dabartinėje revizijoje žymėjimas (angl. tagging) tam tikra simbolių eilute (pvz., laidos numeriu); skirtingų to paties projekto atšakų (angl. branch) kūrimas, arba dviejų skirtingų atšakų apjungimas (angl. merging) į vieną.
Tarp galybės kodo kontrolės sistemų aš mėgstu Subversion (SVN), kadangi ji pilnai atidirbta, patogi, stabili, o taip pat – nemokama.
Studijoje, kur dirbu, SVN naudojam CreativeCityBerlin ir kitiems projektams su Django. Talpyklė yra apsaugotam ir kiekvieno naudotojo autentikacijos prašančiame serveryje. Naudojam įvairius SVN klientus skirtingoms platformoms. Aš dažniausiai dirbu su standartiniu komandinės eilutės SVN klientu mano kūrimo aplinkoj (ant Mac OS X) ir viešame serveryje (ant Linux), kuriame laikomos svetainės. Kai kurie iš mūsų naudoja ZigVersion SVN klientą Mac’ui. Kai kurie – TortoiseSVN Windows’ams.
Kaip mažą žingsnelį tolimesnio Halmos žaidimo ir kitų projektų kūrimo link, susidiegiau TortoiseSVN ir savo asmeniniame laptope. Nesu vienintelis asmuo, kuris gali patvirtinti, kad TortoiseSVN yra pats patogiausias SVN klientas žemėje šiuo metu.
Jis yra pilnai integruotas į Windows Explorer ir yra labai intuityvus. Visos kodo kontrolės funkcijos yra pasiekiamos per dešiniojo mygtuko meniu. Failų statusai yra pažymėti specialiais indikatoriais, prikabintais prie failų piktogramų (ikonėlių).
Įdiegęs TortoiseSVN savo kompiuteryje, susikūriau talpyklę savo Halmos žaidimui lokaliai. O taip pat prasitestavimui susikūriau viešą talpyklę Google kode savo Klãvos projektui.
Jei dar nepradėjai naudoti jokio kodo kontrolės įrankio, primygtinai siūlau tai padaryt kuo anksčiau. Versijų kontrolę taip pat sėkmingai gali naudoti ne tik IT kūrėjai, bet ir rašytojai, skaitmeninio meno atstovai ar kompozitoriai.
Dauguma trečių šalių Python programavimo kalbos modulių sudiegiami iš modulio išeities tekstų katalogo konsolėje vykdant: python setup.py install
Tačiau Python programavimo kalba pradedant nuo 2.3 versijos turi ir kitokį modulio pernešimo formatą nei išeities tekstų katalogas. Išdidžiai pristatau – Pitono kiaušinis.
Pitono kiaušinis (Egg) – tai specialiai naudojimui paruoštas zip archyvas, analogija Javos stiklainiams (Jar) arba Rubio brangakmeniams (Gem). Nors kiaušiniai laikomi nulinės instaliacijos platinimo formatu, tačiau jųjų diegimui rekomenduojama susidiegti PEAK Setup Tools su easy_install moduliu. Tada kiekvieną kiaušinį diegt konsolėje vykdant: easy_install kelias/iki/naujas_modulis-1.0-py2.4.egg.
Windows sistemoje galima dar pakoreguot registrą, kad kiaušiniai diegtųsi dukart spustelėjus ant jų.
Tačiau yra galimybė Pitono kiaušinį susidiegt ir be tų papildomų pastangų. Greičiausia tai padaryt, tiesiog nukeliant parsisiųstą *.egg failiuką į python site-packages katalogą ir failo pavadinime nutrinant versijos numerius, pvz. pervardinant naujas_modulis-1.0-py2.4.egg į naujas_modulis.egg. Blogybė ta, kad praradę tuos skaičiukus, vėliau galim nebežinot, ar turim šviežiausią versiją. Taigi mano rekomenduojamas kiaušinio diegimas būtų toks:
Nukopijuoti modulį į site-packages katalogą. Taigi pavyzdžiui tame kataloge turėsim: naujas_modulis-1.0-py2.4.egg
Tame pačiame kataloge sukurti tekstinį failą tokiu pat pavadinimu tik be skaičiukų ir plėtiniu .pth. Šiame faile įrašyti kiaušinio vardą (reliatyvų kelią iki kiaušinio failo pradedant nuo esamo katalogo). Pavyzdžiui: naujas_modulis.pth, kurio turinys: naujas_modulis-1.0-py2.4.egg
Kaip patikrinti, kad modulis įdiegtas ir veikia? Pasileidžiam Python komandinę eilutę ir vykdom: >>> import naujas_modulis
Jei tyliai ir ramiai siūloma vesti kitą komandą ir nerodomi jokie klaidų pranešimai, tuomet diegimas pavykęs.
Sukurt kiaušinį be Setup Tools per keliolika minučių nepavyko. Tai tarkim, kiaušinių kūrimui, mielas programeri, tuos papildomus įrankius jau susidiek.
Tai tiek trumpai apie kiaušinukus.
Birutė, sakė, kiaušinius labai mėgsta.
Prieš porą metų rašiau, kaip įvedinėti lietuviškas kabutes ir brūkšnį kairiojo ALT klavišo pagalba. Spėju, kad jei kas ir pasinaudojo mano patarimu – tai tik kokie du gykai. Labai nudžiugau sužinojęs, kad RQ turi pagaminęs naują lietuvišką skaičiukų klaviatūros išdėstymą, kuriame integruotos ir lietuviškos kabutės su lietuvišku brūkšniu. Dabar kaip tik dauguma rašot visokius diplominius darbus, tai būtų pats laikas dar prieš priduodant dėstytuvams, pakeist visus minusus (-) į lietuviškus brūkšnius (–), o angliškas kabutes (“pavyzdys”) – į lietuviškas („pavyzdys“).
Naujajame išdėstyme apatinė lietuviška kabutė yra ties devynetu, o viršutinė – ties nuliu. Lietuviškas brūkšnys yra tarp kairiojo SHIFT ir Z. Visiems, naudojantiems skaičiukų klaviatūrą, primygtinai rekomenduoju parsisiųsti naują išdėstymą, jį įsidiegti ir išdidžiai naudoti. Ačiū tau, Rimai.
Šiemet mano apsilankymo CeBIT’e tikslas buvo ne kuo daugiau salių apeit, visko apžiūrėt ir suvenyrų prigriebt, o kuo daugiau sužinot multimedijos, žaidimų ir interneto vystymo srityse. Ir sakyčiau, planas pavyko.
GPS pristatymo salėj išbandžiau porą geografinės pozicijos aptikimo prietaisiukų. Turiu pasakyt, kad meniu nebuvo intuityvus, bet poros metų bėgyje visai būtų smagu kažką tokio įsigyt kelionėms, o gal ir kokiam žiniatinklio projektėliui.
Max Planck Informatikos Institutas (MPII) ir keletas kitų eksponavo ne vieną projektą, susijusį su balso atpažinimu ir 3D modeliavimu.
Lego robotė vedė žaidimą: atspėk žodį (“Kartuvių” principu). Robotė užduoda klausimą. Ekrane pasirodo atsakymo raides slepiantys kvadratėliai. Žaidėjas balsu spėlioja raides. Robotė jas “atidenginėja”. Nėra labai paprasta įgyvendinti, bet rezultatas neatrodo kažkaip ypatingai.
Čia pat už kampo kažkas rimčiau. Virtualus futbolo ekspertas atsakinėja gyva vokiečių kalba užduodamus klausimus apie praėjusių metų fūlės čempionatą. Jei tik domėčiausi futbolu ir būčiau mokėjęs vokiečių kalbą, būčiau išbandęs šitai ir pats.
Šalimais angliškai pasikalbu su MPII atstove, pristatančia tokį projektą: sistema nuskanuotus trimačius veidų modelius leidžia realiu laiku storinti-ploninti, sendinti, keisti bruožus į vyriškesnius arba moteriškesnius. Jie turi per kelis mėnesius priskanavę įvairaus amžiaus ir lyčių žmonių veidų. Turi modelius ir tekstūras. Modeliai apšlifuoti, kad nebūtų skanavimo triukšmo. Ant akių išorinių kampų, nosies galiuko, lūpų kampučių ir smakro sudėti kontroliniai taškai. Iš viso to išvesta kreivių statistika, pagal kurią atpažįstami vyriški-moteriški bruožai, amžiaus ir svorio kaita. Iš esmės, būtų galima miksuot skirtingų modelių skirtingas veido dalis, bei skirtingas veidų tekstūras ir gaut atsitiktinių veidų generavimą žaidimams ar animaciniams filmams. Tik tiek, kad žaidimuose dažniausiai nenaudojama tokia trikampių gausa.
Gera žinia man. 3D modelių skanavimas nekenksmingas sveikatai ir jį galima įsirengti namų sąlygomis už nedaugiau šimto Litų. Tereikia žiniatinklio kameros, pluoštinio lazerio ir nemokamos programinės įrangos DAVID. Na čia gal kitiems metams, kai Blenderį būsiu geriau pramokęs.
Už penkiasdešimt metrų manęs paprašytas kitas MPII atstovas pademonstruoja kaip vyksta 3D skanavimas ir pristato kitą projektą. Vienas aparatas skleidžia šviesos dryžiukus ant plastikinės manekenės galvos. O gretimai tam tikru kampu pastatyta kamerytė filmuoja dryžuojamą modelį. Visą kita padaroma programinės įrangos — pagal juostų išlinkimus, suformuojamas 3D modelis. Čionai pristatoma sistema, leidžia prakalbinti tą plastmasinę manekenę. Tereikia sužymėti kontrolinius taškus ir nurodyti garso failą, kurį modelis turi pasakyti. Rezultatas – šiek tiek traukuliuotai ekrane kalbanti galva (juda ne tik smakras, kaip Southparko kanadiečiams, bet visi plastikiniai veido “raumenėliai”). Dar ši sistema (atseit) moka skanuot gyvą žmogų, beskaitantį specialų tekstą, ir atpažint, kaip tasai žmogus taria kiekvieną skiemenį, pagal ką vėliau gali būti sumodeliuota kalbančios plastikinės manekenės analogija.
Kitas — Fraunhoferio Integruotų Kontūrų Institutas (nesu tikras ar taip verčias, bet tebūnie) — pristatė projektus su realaus laiko veido detekcija ir trimačiais ekranais. Gan įdomu. Pavyzdžiui vienas komercinis variantas: atsisėdi priešais ekraną, žiūri į jį ir be jokių papildomų priemonių matai 3D elementus kokia 20 cm prieš ekraną. Ore spaudinėji meniu mygtukus – tai kokią prekę į krepšelį įsimeti, tai įsijungi trimatį koncertą pažiūrėt. Priminė filmo Minority Report kompų valdymus (nors dar tiek neatidirbta). Gretimais kompas aptikinėjo žmonių veidus ir pagal akis bei burną, bandė nuspręst žmogaus nuotaiką. Visas didelis būrys eksperimentuojančių žiūrovų labai maivėsi, stengdamiesi suvaidint piktus, liūdnus ar nustebusius.
Identifikacijos salėj vienam stende, panašios sistemos atpažinėjo filmuojamus žmones, pagal nuotraukas duomenų bazėj. Būrelis banglų labai domėjosi ta sistema. Eksperimentui jiems reikėjo duot moksleivių pažymėjimus su nuotraukom, kurias nuskanavo ir įrašė į duombazę. Tada kiekvienas buvo filmuojamas ir jo vaizdas lyginamas su esančiais duomenų bazėj, kol randamas tas pats asmuo. Ir kaip tik vienam eksperimento dalyviui nusifilmavus, įvyko bugas — buvo parodyta jo draugo nuotrauka, kaip atseit atitinkanti (Gal kažkiek panašumo ir būta, bet šiaip net broliais nepavadinčiau). Tai buvo daug juoko paaugliam ir susinepatoginimo firmos atstovei.
Kompanija Tobii pristatinėjo kompus su akių sekimo mechanizmu. Žiūri sau į ekraną, o kompas žino, į kurią vietą akis įsmeigęs. Tam pademonstruot, jie turėjo keletą žaidimukų, reklamos stebėjimo analizatorių (žėjau žėjau į erotiškai apsikabinusią porelę, o reklamuojamo logotipo taip ir nepastebėjau, kol mane analizavo), tekstų redaktorių su virtualia klaviatūra. Mirgsėt nereikia. Tiesiog ilgiau pasižiūri į kokį objektą ekrane ir tas aktyvuojasi. Na prie vieno iš kompų man ne viskas pavyko – arba pats žvairas, arba vėlgi bugai.
Dar vienas stebinantis dalykas multimedijos srity buvo trimatis spausdintuvas.
– O kas tas trimatis spausdintuvas? — paklausiau dėdžiaus, tenais besisukinėjančio — Ką jis daro?
– Va matai, visi šitie daiktai atspausdinti šitoj mašinoj — dėdžius parodė spalvotus reljefinius žemėlapius, buteliukus, meno kūrinius, mechaninines detales, dirbtinę galvą, žaislus.. Kur aš čia patekau? Tada paaiškino, kad mašina naudoja gipso miltelius ir trijų spalvų dažus. 3D modelius spausdina gipso kruopelytėm sluoksniais. Rezultatas gaunasi pilnaviduris ir spalvotas. Atsispausdint pavyzdžiui maždaug 30×30 cm reljefinį žemėlapį kainuoja apie 50€, o labai detalų modelį su smulkmeniškom dalelytėm — apie 100€.
Sudalyvavau keliose konferencijose. Vienoje pensijinio amžiaus dėdulis su dideliu užsidegimu pasakojo apie blogus, vikius, rss, bei patogią blogų ir vikių kombinaciją viename. Kalbėjo elementariausių pagrindų apibrėžimais dejuojančiu balsu, kas privertė mane savęs paklausti, ar aš čia sėdžiu dėl kažkokios informacinės naudos sau, ar tik kad pailsėčiau? Na bent jau gavau stiklinę gazuoto mineralinio, kaip klausytojas.
Kitoje salėje buvau susiplanavęs pažiūrėt konferenciją apie RSS marketinge. Ten vienas verslininkiukas pasakojo, kad RSS naujienos yra nauja banga, keičianti spamą, nes spamas ateina nepageidaujamas ir būna kompo naudotojų automatiškai ištrinamas, o RSS naujienas pagal kategorijas užsisako patys interesantai. Verslininkiukas papasakojo ir apie būdus skaityt RSS visokiais įskiepiais ir RSS skaitytuvais, bet taip pat paminėjo, kad tokie būdai nėra intuityvūs ir patogūs paprastam kokios kompanijos klientui. Taigi jo firma pristato išradimą – RSS skaitytuvus, integruotus į Flash ekrano užsklandas su užsisakymo kategorijų nustatymais, personalizuotu paveikslėliu, ar kitais spec. efektais, kaip kad kalendorius. Užsklanda su besireklamuojamos kompanijos prekiniu ženklu, reguliariai kreipiasi į serverį atsinaujinti RSS ir smagiai ekrane parodo visas naujienas. Tokia užsklanda parsisiunčiama iš kompanijos svetainės. Griebkit, lietuviai, šitą idėją ir plėtokit Lietuvoj (jeigu tik nepatentuota).
Na ir įdomiausia man konferencija, kurią teko pamatyt buvo apie hakeriavimą. Vienas iš pažiūros ir laikysenos gan patyręs hackeris tiesiai realiu laiku rodė įvairias praktikas, kaip gauti ar modifikuoti tau nepriklausančią informaciją. Vai žibėjo ne tik paaugliukų akys beklausant. Pats daugumą parodytų metodų jau žinojau iš perskaitytos literatūros, bet buvo smagu pamatyti gyvai. Rodė specialias google užklausas atsirinkti nesaugiai laikomus atvirus nekoduotus slaptažodžius. Rodė trojaną mobiliakams, kuris persiunčia gavėjo sms trojano savininkui (šitas virusas sukurtas Vokietijoj ir pardavinėjamas už nuo 1000 iki 2000 € — matyt pats prezentacijos kalbėtojas prisidėjo prie kūrimo ir dabar bando prakišt). Rodė autentikacijos vagystę, javascriptu perduodant kukius į hakerio tarnybinę stotį. Rodė DNS vardų tarnybinės stoties naudojimą nekoduotuose viešuosiuose interneto prieigos taškuose, kad vietoj žymių svetainių galėtų rodyt jų falsifikatus ir vogti naudotojų prisijungimo duomenis..
Apskritai, buvo dar ne vienas įdomus eksponatas — būtų galima atskirą blogą apie CeBIT rašyt. Bet čionai sukompiliavau viską, kas paliko didžiausią įspūdį ir labiausiai pakeliui su asmeniniais apsilankymo tikslais. Technologijos jau nemažai šiai dienai pasiekusios. Pats laikas pasvajot, kur visa tai veda.
BONUSAS! Jei jau perskaitei iki galo, tai dar keletas įspūdžių judesy:
Loading ...
