AAiddennium » BLOG «

Štai atvažiuoji į užsienį, vietinės kalbos dar gerai nemoki, bendrauti su vietiniais vengi, o buitinius dalykus vis vien reikia atlikti. Tokiais atvejais ypač padeda visokios automatizuotos sistemos.. Tęsiu savo rašinių seriją, kaip išgyventi užsienyje.

Pasaulis modernizėja ir daugelį darbų, kuriuos anksčiau atlikdavo žmogus, dabar atlieka robotai. Pavyzdžiui, vis dažniau prekybos centruose galima aptikti savitarnos kasas, kuriose pirkėjas pats nusiskenuoja prekes, pats sukiša pinigus ar kortelę į automatą ir laimingas eina su pirkiniais namo. Vos vienas prižiūrėtojas gali dirbti prie kelių savitarnos automatų. Taigi sutaupoma daug darbo rankų. O užsienietis kaip tu gali įsigyti reikiamų daiktų, apeidamas bendravimą nežinoma kalba. Lietuvoj tokia savitarnos kasa jau irgi teko pasinaudot IKI parduotuvėj netoli Gravity klubo.

Ko Lietuvoj dar neteko matyt – tai taros pridavimo automatai. Atsineši į parduotuvę maišelį butelių ar skardinių, sukiši vieną po kito į skylę automate, paspaudi mygtuką, kai baigta, ir gauni čekį, už kurį ką nors nusiperki ar išsikeiti į pinigus. Vienąkart pridavęs savo Red-Bull skardines nusipirkau vakarienę ir dar gavau kelis centus. Šitą procesą netrukus reiks pakartot, nes po stalu jau prisikaupė maišelis.

Dar vienas geras dalykas yra automatizuotos skalbyklos (iš tokių Marla vogė drabužius ir pardavinėjo panaudotų daiktų parduotuvėse filme Fight Club). Tokia skalbykla kaip tik šiuo metu naudojuosi. Ateini, sumeti skalbinius į laisvą mašiną, nueini prie pinigų automato, sumeti monetas ar sukiši banknotą, paspaudi savo skalbimo mašinos numerį, tada įmeti dar pinigų, paspaudi skalbimo miltelių mygtuką, tau į indelį atseikėja nustatytą kiekį, kuriuos supylęs į mašiną gali ją paleisti, o tada varyt į netoliese esančią kavinę ir valandai pasėdėt prie knygos ar interneto. Turint dar monetų ir laiko, galima po visko išsidžiovint išskalbtus drabužius specialiuose džiovintuvuose.

Va tik vieną kartą apturėjau tokį nuotykį skalbykloj, kai viena gerai neprimatanti ir truputį ne viską toje automatikoje suprantanti moteriškė sumokėjo už skalbimą mano mašinoje, kur jau ir taip buvo sumokėta.. Ir tada pradėjo panikuot ir suspaudė visus įmanomus mygtukus ant skalbimo mašinos ir paleido skalbimą dar be skalbimo miltelių. Aš pradėjau angliškai keiktis (KoЯn‘ų įtaka), ko pasekoje vėliau galvojo, kad aš anglas, atsiprašinėjo, toliau panikavo ir bandė skambinti į informaciją bei atgauti 2,50 €.

O štai kitą kartą toje pačioje skalbykloje susipažinau su dviem ispanėm, kurios InterRail programa keliavo po Europą. Jos ten vietoj išsirenginėjo ir skalbėsi visko kuo įmanoma daugiau. Mat priešaky laukė dar daug šalių aplankyt.

Visokių tokių automatų naudojimosi instrukcijos dažniausiai būna parašytos vietine kalba, bet su šiuolaikinėm technologijom didelės problemos nėra – tereikia nusifotografuoti instrukciją, o paskui prie interneto išsiversti į kalbą, kurią moki, kad ir http://translate.google.com svetainėje.

„Keleivis Bendoraitis Aidas paskutinį kartą kviečiamas prie vartų numeris du į Berlyną!“ – pagaliau įsiklausiau, ką kitapus apsaugos pranešinėja per mikrofoną. Gi ką tik viena eilė, kurioje stovėjau, buvo netikėtai nutraukta ir teko stovėti iš naujo prie kitos. Kitų žmonių perduotas nerimas, kurį tuomet praleidau pro šalį, dabar sugrįžo ir peraugo į paniką:
– Praleiskit, praleiskit, čia mane kviečia! Shit! Ką daryt!
– Gerai, gerai, prašom! – man užleido vietą prieš mane stovėję žmonės. Sukroviau visus daiktus be jokių apsaugos leidimų ar komentarų į dėžutes ir sugrūdau į rentgeno tunelį. Nieko nelaukęs praėjau metalo detektorių..
„Cyyyyyyyyy“ – kažką aptiko.
– Nusiaukite prašom batus ir padėkit ant takelio – ramiai užlaikė apsauginis. „Važiuokit batai“ – skubėjau akis išdegęs. Šįkart praėjau metalo detektorių be triukšmo. Diržą, telefoną, piniginę susimečiau tiesiai bet kur į kuprinę, prigriebiau ką tik išlindusius batus į ranką ir pasileidau bėgti.

– Į Stokholmą? – paklausė pakeliui prie trečių vartų stovinti palydovė.
– Ne! Į Berlyną!
– Tai bėkit ten – pamojo ranka.

– Kur čia į Berlyną? – paklausiau suvenyrų pardavėjos.
– Va čia! – parodė jau prabėgtus vartus ir užsinešiau ant prakasų.

– Štai bilietas ir ID kortelė.
– Ačiū! – nusiplėšė šaknelę – Bet žinokit, autobusas jau išvažiavo lėktuvo link…

…

– Barža barža.. Čia Berlyno terminalas! Perduokit ekipažui, kad turime trūkstamą keleivį. Kartoju, barža barža..
Aš tuo metu aviausi batus ir stebėjau sužymėtais oro uosto keliais tolstantį autobusą.

– Tai jau užsižiūrėjot kašį turbūt? – paklausė apsaugos darbuotoja.
– Nea. Čia prie apsaugos truputį nesąmonės, – atgavinėjau kvapą besisegdamas diržą.
– Štai jus individualiai paveš! – parodė ką tik atvažiavusį specialų lengvąjį automobilį. Iškilmingai kaip su kokiu taksu ratais-kvadratais per plyną lauką buvau privežtas prie lėktuvo, į kurį jau ką tik buvo sulipę visi keleiviai.

– Labas rytas! – dar spėjo su manim pasisveikinti lėktuvo palydovai.
– Labas rytas! – pasakiau paskutinius lietuviškus žodžius šiandien ir susiradęs savo vietą ir prisisegęs diržu lūžau miegot.