Viršutiniam aukšte sprogo boileris, užliejo vanduo kaimynus man už sienos, ir dar žemiau. Nebėr pas juos elektros, nebėr ir interneto, kurį dalinamės. Tai kaip tik laiko atsirado parašyt apie vandenį Tinklaraščių akcijos dienos proga.
Kas rytą po dušo srove sustoju laike, paskęstu prisiminimuose, narplioju įvykių eigą, priežastis ir pasekmes, pagalvoju, kaip ir ką daryt toliau, arba tiesiog nieko negalvoju. O vanduo tik šniokščia ir ramina. Skaitliukai sukas. O Afrikos vaikai neturi ką gert.
Supratau, kad man to šniokštimo reikia gyvenime taip pat kaip muzikos. Kai būsiu senas, norėsiu gyvent kur nors netoli fontano arba krioklių, kad galėčiau kada panorėjęs prisėst prie tekančio vandens ir sėdėt ten valandų valandas, galbūt besišnekučiuodamas su draugais ar giminaičiais, o gal tiesiog sau. Prie feisbuko.
Tas garsas, tas šniokštimas sukuria tokią būseną. Vadinas rožiniu triukšmu. Tam tikrų dažnių triukšmas, dažnai sutinkamas gamtoj, kuris taip ramina. Bangų mūša, vėjo švilpavimas, lietaus šniokštimas, ugnies pleškėjimas – visi jie sukuria rožinį triukšmą. Ramumo jausmas čia gal iš priešistorinių laikų susiklostė, kad kai užeidavo lietus, žmogus slėpdavos kur nors į urvą prie laužo ir nusiramindavo, nes ką ten bepriveiksi. Nors…
Jau nuo seno žmogus moka atkartot rožinį triukšmą plojimais. Tai, kas dabar yra tiesiog tradicija nesąmoningai, ko gero kažkada turėjo praktinę paskirtį – dirbtinis rožinis triukšmas kaip minios dovana gerbiamiems žmonėms. Šiais laikais visus gamtos garsus galima atkurti ipodais, patefonais ir juostiniais magnetofonais. Muzikoje, filmuose ir ypač žaidimuose, kur svarbu perteikti emocijas, kitaip tariant, manipuliuoti emocijomis, rožinis triukšmas yra vienas iš specialiųjų efektų. Teks ir man gyvenime panaudot, ir ne tik 3D audio žaidime.
Taigi vanduo tinkamas ne tik troškuliui numalšint ar kojoms nusimazgot, bet ir sielos džiaugsmui, taip sakant. Bet kažkaip dabar ištroškau, tai einu Jadvygos žolelių arbatos gert.
Gražaus jums pavasario!
Loading ...
