Archive for September, 2010

Me, Myself, and My Imaginary Friends

Saturday, September 4th, 2010

Long time ago I was sunken into high temperature and was dreaming nightmares. One of them was about multiple egos. It was about four o’clock in the morning and everything that previously supposed to be single, exploded into four separate parallel parts. I was turning from side to side in fever trying to perceive those parts united, but I was not conscious enough to glue romantic idealist, libertine adventurer, artistic soul, and boring nerd together.

chicken narcissist test

I learned at University that a human being can be viewed from different perspectives:

  • What you are in reality.
  • How you see yourself.
  • How others see you.
  • How you believe others see you.

Also I would add these:

  • How others believe you see yourself.
  • How others believe you believe others see you.

Dream further! You are not interesting that much to anybody except yourself… :D

In general, it’s worth understanding that how you feel yourself, how you pose, and how you look to others – these are all different images.

I remember a friend Mindaugas from my childhood who was the first person in my life communicating with friends differently than with parents. He was a naughty madcap among his friends, but exemplary polite son at home. Was that double-facedness or just integration?

Moral standards teach you to be yourself everywhere, and that is set off against hypocrisy which tends to be a bad feature. Unfortunately being yourself directly means staying the same as people expect you to be with all your faults, imperfections, and inabilities. What if it’s possible to stay yourself even being different with different people? What if being yourself is not important?

“Which of my images is the real one?” Juste got confused once.
“You are real with all your images!” I noticed.

Some writer Kurt Vonnegut wrote this:

We are what we pretend to be…

or so to say paraphrased:

Fake it until you make it.

In essence, we can be anyone we want, we just need to work on that (ok, maybe some people have better skills to achieve some goals, whereas others have better skills to achieve other goals).

Why is it important to be able to change? That’s because of recognition within groups of people who are important to you. Nobody likes to be alienated. Even those who are pushed away from the mainstream, gather together to groups of abandoned.

Alternatives also belong to groups. All in all, mainstream and alternatives are two opposed groups which are easy to understand for superficial-thinking ones. The world consists of many subcultures and one person might belong to several of them. Even if you feel being an original individualist, you still belong to a group of individualists walking on this planet somewhere among 6 billion people. Being anonymous is also one of the images.

During Rocío’s birthday we noticed this almost unanimously:

Even if you stay at home alone on Saturday evening crying about your miserable life, you still belong to a group of people who don’t go anywhere on Saturday evenings crying about their miserable lives.

Belongings to some groups define personal identity. I am Lithuanian, hacker, blogger, inline-skater, unfortunate game developer, party guy, workaholic, traveler, artist, aristocrat… Because I am from Lithuania, I think about security holes all the time, I live in blogosphere, I belonged to the club of Vilnius’ inline-skaters, etc.

By belonging to a group, a person automatically adds a label to himself, which in some cases might be inappropriately interpreted by other people.

We are what we pretend to be, so we must be careful about what we pretend to be.

With the growth of internet and social networking, self branding became accessible to everyone, not only to the famous ones. Depending on how you represent yourself online, you can be successful or unsuccessful at work or personal life (actually, even before internet, people cared what others thought about them). In order not to get alienated in a group, you need to integrate there. You need to learn the context, take up with it, and by the values of people within the context, find a way to stand out to achieve what you want.

For example, it’s right to start a thread about design patterns in programmers’ forum, it’s right to tell stories about creepy hitch-hiking adventures in a group of travelers, it’s right to show a new skating trick to inline-skaters, it’s right to dive into the ecstasy of flirting and intimacy during a date… But usually it’s not right to mix everything. Everything is in its place and time. All different groups of people have different contexts and you have to adapt yourself to them, unless your purpose is to be distinguished radically and to gain everybody’s attention (until your pranks become boring).

So we all fall under statistics. Businesses use that while searching for target groups. One thing to remember that it’s not always right to put the whole person to the target group. Only specific part related to specific activity can get to the target group. And the parts change in time.

For example, by measuring time, I am 5% of clubber, 12% of web socializer, 27% of programmer, 33% of sleeper(1), and the rest 23% of spontaneous activist and daily-chores doer. So my time distribution at the moment is as shown, but it differs from what there was and what there will be, not necessarily depending on age, but rather on interests and priorities in the surrounding environment.

Regarding online social networks, it is important

  1. to provide a possibility for people to create groups by interest.
  2. to provide a possibility to restrict access to data which should be reached only by a specific group.

I would propagate the openness of information, but then I remember the example at a presentation that a young teacher in New York might not want her under-age students and their parents to see wild-party photos of her gay friends. So everyone should be able to choose how much publicity he wants.

You can look at yourself or the other one as at different parts, or as the whole, or as a part of a whole; and you will be always right. The other question is for what purposes you will use that?


(1) Once again, I declare an outrage that I spend one third of my life just by sleeping! Why are living-beings so non-effective!? There would be so many interesting things to do during that time! BTW, there are some signs sprayed on the walls in Berlin saying “Sleep is commercial”. But that is already another story..

Aš, ašai ir mano įsivaizduojami draugai

Saturday, September 4th, 2010

Kadais paskendęs aukštoje temperatūroje svaigau košmarus. Vienas iš jų buvo apie daugialypiškumą. Kokią ketvirtą nakties tai, ką aš savyje laikiau vientisu, išsiskirstė į keturias atskiras paralelines dalis ir vienu metu varčiaus beprakaituodamas ir bandžiau visas tas dalis suvokt ir aprėpt, bet sąmonė neleido. Vietos neradau, sukdamasis nuo vieno šono, ant kito, bet niekaip nebesulipdžiau romantinio idealisto, paleistuvio nuotykiautojo, menininko sieloj ir nuobodaus programuotojo.

Narcizo viščiuko testas

Mokiaus univiere, kad žmogaus vaizdinio suvokimą būtų galima suskaidyti į keletą rūšių:

  • Koks tu esi iš tikrųjų.
  • Kokį tu save matai.
  • Kokį tave mato kiti.
  • Kokį tavo manymu tave mato kiti.

Dar pridėčiau:

  • Kokį kitų manymu tu save matai.
  • Kokį kitų manymu tu manai, kad kiti tave mato.

Pasvajok! Niekam nesi tiek įdomus, nebent sau pačiam… :D

Iš esmės, reiktų suvokti, kad tai, kaip save jauti, kaip save vaizduoji ir koks kitiems atrodai iš šalies – yra skirtingi įvaizdžiai.

Iš vaikystės prisimenu Mindaugą iš seno kiemo. Jis buvo pirmas mano gyvenime sutiktas žmogus, kuris su manim ir kitais draugais bendravo kitaip negu su tėvais ar draugų tėvais. Prie draugų buvo išdykęs neklaužada, o namie pavyzdingas mandagus sūnus. Ar tai dviveidiškumas, ar tiesiog integracija?

Moralinės normos nuo mažens moko, kad visada reikia būti savimi, ir tai priešpastatoma veidmainystei. Deja tiesiogiai buvimas savimi reiškia, kad lieki toks, prie kokio tavęs kiti priprato ir nesikeiti su visais savo trūkumais, nesugebėjimais, visom neigiamom savybėm. O ką jeigu įmanoma būti savimi visą laiką netgi būnant skirtingam tarp skirtingų žmonių? O ką jei būti savimi nėra svarbu?

- Kuris iš mano įvaizdžių tikrasis? – kažkada svarstė Justė.
- Tu esi tikra su visais savo įvaizdžiais! – pabrėžiau aš.

Kažkoks rašytojas Kurtas Vonnegutas yra parašęs:

Mes esame, kuo apsimetame…

Kitaip sakant,

Falsifikuok, kol pavyks iš tikrųjų.

Iš esmės, galime būti bet kuo, kuo tik panorėsim, tereikia į tai įdėt darbo (na gal tik vieni žmonės gabesni išsipildyt vienus norus, kiti – kitus).

Kodėl reikia mokėt keistis? Ogi dėl pripažinimo žmonių grupėse, kurios tau svarbios. Niekas nemėgsta būti atstumtas. Net ir išstumtieji iš masių, būriuojasi į atstumtųjų draugų būrelį.

Alternatyva irgi priklauso grupėms. Ir apskritai – masės ir alternatyva yra dvi supriešintos grupės, kurias taip lengviau suvokt paviršutiniškai mąstantiems. Pasaulyje daug subkultūrų ir vienas žmogus gali priklausyt kelioms iš jų. Net jei jautiesi originalus individualistas, tu vis vien priklausai grupei originalių individualistų, vaikščiojančių šia planeta kažkur tarp 6 milijardų žmonių. Buvimas anonimu irgi yra vienas iš įvaizdžių.

Per Rocío gimtadienį vos ne vienbalsiai pastebėjom:

Net jeigu šeštadienio vakarais niekur neini iš namų, vienas verkdamas apie savo apgailėtiną gyvenimą, tu priklausai grupei žmonių, kurie šeštadieniais niekur neina iš namų, verkdami apie savo apgailėtiną gyvenimą.

Priklausomybės vienoms ar kitoms grupėms apibrėžia žmogaus identitetą. Aš esu lietuvis, hakeris, blogeris, riedutininkas, nenusisekęs žaidimų kūrėjas, tūsovčikas, darboholikas, keliautojas, menininkas, aristokratas… Nes esu iš Lietuvos, kaip ir kiti hakeriai nuolat galvoju apie saugumo skyles, gyvenu blogosferoje, priklausiau Vilniaus riedutininkų klubui, ir t.t.

Žmogus priklausydamas vienai ar kitai grupei, automatiškai užsideda sau etiketę, kurią kiti žmonės gali nepalankiai interpretuot.

Mes esame, kuo apsimetame, todėl turime atidžiai pasirinkt kuo apsimetame.

Kai atsirado internetas ir socialiniai tinklai, savo paties prekinio ženklo kūrimas tapo prieinamas kiekvienam – ne tik įžymybėms. Priklausomai nuo to, kaip save pateiki internete, tau gali sektis arba nesisekt darbuose ir asmeniniame gyvenime (nors iš esmės, ir iki interneto žmonėms rūpėjo, kaip kiti žmonės juos priims). Norint pritapt vienoj ar kitoj grupėj, reikia integruotis. Reikia išsiaiškint kontekstą, prie jo pritapt ir pagal kontekste dalyvaujančių žmonių vertybes rast būdą, kaip tame kontekste išsiskirt, kad pasiektum tai, ko nori.

Pavyzdžiui, programuotojų forume tinka užmegzt temą apie projektavimo šablonus, keliautojų būry tinka pasakoti apie šiurpius tranzavimo nuotykius, riedutininkams tinka parodyt naują išmoktą triuką, pasimatymo metu tinka pasinert į flirto ir intymumo ekstazę… Bet dažniausiai netinka viską sumaišyt. Viskam yra savo vieta ir laikas. Visose žmonių grupėse yra savi kontekstai ir prie jų reikia prisiderint, nebent tavo tikslas yra radikaliai išsiskirti, kad visi apie tave kurį laikų kalbėtų (kol neatsibosi su savo išsišokimais).

Taigi visi mes patenkam į statistiką. Verslai tai panaudoja, ieškodami tikslinių grupių. Tik va jiems nereik pamiršt, kad ne visada teisinga į tikslines grupę įtraukti visą žmogų. Tik tam tikros žmogaus veiklos sritys susijusios su tam tikra nagrinėjama sritimi patenka į tikslinę grupę. Ir tos dalys laikui bėgant keičiasi.

Pavyzdžiui, jei matuosim laiku, tai galima būtų sakyt, kad aš esu 5% klubintojo, 12% internetinio socializuotojo, 27% programuotojo, 33% miegotojo(1), likę 23% spontaniškiems užmojams ir buičiai. Taigi mano laiko paskirstymas tam tikroms veikloms šiuo metu yra toks, bet jis skiriasi nuo to, koks jis buvo anksčiau ir koks bus ateity ir nebūtinai pagal tam tikram amžiui priimtiną veiklą, bet pagal pomėgius ir prioritetus supančioj aplinkoj.

Kalbant apie socialinius tinklus internete, yra svarbu

  1. suteikt galimybes žmonėms grupuotis pagal pomėgius.
  2. suteikt galimybes neprileist vienos grupės žmonių prie informacijos, skirtos kitai grupei.

Pats lyg ir būčiau už visos informacijos atvirumą, bet tada prisimenu pavyzdį prezentacijoj apie tai, kad galbūt jauna mokytoja iš Niujorko nenorėtų, kad jos draugų gėjų pašėlusių vakarėlių nuotraukas matytų nepilnamečiai mokiniai ar jų tėvai. Taigi, kiekvienas turi turėt galimybę pasirinkt, kiek jis nori būti kam viešas.

Gali į kitą arba save pažvelgt kaip į atskiras dalis arba kaip į visumą, arba kaip į visumos dalį, ir visaip būsi teisus. Kitas klausimas – kokiais tikslais tai panaudosi?


(1) Eilinį kartą pareiškiu pasipiktinimą, kad trečdalį gyvenimo praleidžiu miegais! Ir kodėl gyvi organizmai taip neefektyviai sutverti!? Gi tiek daug įdomaus būtų įmanoma nuveikt per tą laiką! Beje Berlyne kur ne kur gali rast ant sienų išpurkštą užrašą: „Miegas yra komercinis“. Bet čia nukrypau nuo temos..