Beveik išmokau vienas jaustis taip pat gerai, kaip ir su draugais. Neužmezginėju pažinčių su žmonėm, kurių trūkumai mano akimis didensi už privalumus. Niekad pats nežengiu pirmo žingsnio, kol nesu įsitikinęs, kad gausiu tai, ko noriu. Niekad nepradedu pokalbio, jei nėra būtinybės. Arba nieko, arba viskas, – bet jokių klaidų! Vis dar neišlipu iš savo kompleksų. Vis dar bijau pasirodyti silpnas ar lūzeris.
Vakar Club der Visionäre beskaičiuodamas lėktuvus ir dirbtinius žemės palydovus išalkau ir nusipirkau picą. Valgau užsigėrinėdamas alum. Priešais matau, kaip atsisuko viena pana ten su draugais sėdėdama. Užuodė. Pajuto alkį. Nori valgyt. Draugam pasiūlė picą bendrai užsisakyt. Tie atsisakė. Galėčiau pavaišint – man užteks ir mažiau. Bet nedrįstu kalbint. Nei vokiečių, nei anglų nemoku tobulai. Bet ji tikrai norėtų. Jeigu atsisuks dar kartą, kol suskaičiuosiu iki 60, tai pasiūlysiu gabaliuką. Vienas, du, trys… Dvidešimt keturi.. Ji stojasi. Atsisuko į mane ir pažiūrėjo sekundėlei. Būsiu buržujus ar socialistas? Jau eina namo su savo draugais. Pasiūlyt picos!? Jau tolsta. Taip ir nepasiūliau… FAIL! Likau buržujus. Sotus alkano neužjaučia.
Prisiminiau vienos apie 40-ties metų bendrakeleivės iš „Baltijos“ ar „Pajūrio“ žodžius:
Kad ir kiek gyvenime pasieksi, svarbiausia neišpuikti ir būti nuoširdžiam.
Na gal kada nors…
Tags: filosofija, gyvenimas
Loading ...
Nebijok pasirodyti kvailas. By definition mes visi kvaili, protingi tik tie, kurie suklydo.
O aš prisiminiau, kaip vienas bičas, gyvenantis ne Lietuvoj ir pilnai dubliuojantis savo lietuvišką blogą angliškai, pasakė: “anglų nemoku tobulai”. Ir tuo įsivaizduojamu netobulumu teisino neryžtą pasiūlyt picos mergiotei, kuriai anglų, labai tikėtina, irgi ne gimtoji.
Tu esi išpuikęs… :]
Dėl drąsos pirmam žengti: aš saviškės nepaverčiu pastovia. Užeina, praeina, ateina
Bent jau žinau savo trūkumus. Tai galėsiu pamažėle keistis.
O šiaip tai, kam panom valgyt po vidurnakčio!?