Archive for 2009

« Older Entries

Pagyrų puodas 2009

Thursday, December 31st, 2009

Štai ir prabėgo dar vieni gyvenimo metai. Šįkart labai daug visokių išgyvenimų ir patyrimų. Nemažai išgręžiau.

Galerija:

  • Helmuto Niutono fondo fotografijos galerija prie zoologijos sodo
  • Modernaus meno galerija Hamburger traukinių stoty
  • Pasaulio kultūrų centras Berlyne
  • Lietuvos Nacionalinė dailės galerija
  • Klaipėdos parodų rūmai
  • Vokietijos nacionalinė meno galerija prie Potsdamo aikštės
  • Strychnin galerija F-haine
  • ŠMC
  • Tate Modern Londone
  • Saatchi šiuolaikinio meno galerija Londone
  • Abduzeedo (internete)
  • Toxel (internete)

Nauji draugų, pažįstamų ir artimųjų blogai:

Kone kasdien gūglės skaityklėje perverčiu apie 70 skaitinių ir vaizdinių žinioms plėst, nuomonei formuotis ir pasisemt kūrybinio įkvėpimo. Publikavimas karts nuo karto irgi daug duoda: kristalizuoja suvokimą ir skonį, lavina išraišką, suteikia informaciją ir įtakoja kitų gyvenimus. Visiems rekomenduoju turėt savo blogą ir skirt laiko saviraiškai.

Muzikos atradimas:

  • Archive
  • Flunk
  • Sheezanova
  • Mr. Scruff
  • XBloome
  • The Silk Demise
  • Wagon Christ
  • Amon Tobin
  • Stullenheimer
  • Stervhïa
  • Extrawelt

Muzika užima svarbią vietą mano gyvenime. Viena nuramina, kita pakelia produktyvumą, trečia suteikia adrenalino. Mažiausiai 8 valandas per dieną klausaus internetinių radijų ar savo pleilistų. Mėgstu paderint, kas patiktų ir tądien netoliese sėdintiems kolegoms. Kartais taip užsikabinu, kad pabaigęs darbus dar užsibūnu, norėdamas užbaigti gerą albumą.

Koncertas:

  • Silje Nes (3 k.)
  • Archive
  • Nouvelle Vague
  • Emiliana Torrini
  • Dandelion Wine
  • Satta Outside
  • Blues Makers
  • Kim Bockbinder

Archive koncertas buvo vienas geriausių mano gyvenime. Hipnotizuojanti įsiskverbianti muzika, gilūs tekstai, nepriekaištingas elgesys ant scenos, darnios vizualizacijos, ir daug intelektualių, iš salės į sceną nukreiptų, į ekstazę panirusių žvilgsnių.

Gera vietelė:

  • Play
  • Satta
  • Luzia
  • Fisch Laden
  • Sakura
  • Tachelės Redrumas
  • Salon zur Wilden Renate
  • Bar 25
  • Mano Cafe

Aplankyti klubai:

  • M.I.K.Z (2 k.)
  • Cookies (3 k.)
  • YAAM (1 k.)
  • Gravity (1 k.)
  • Maria (3 k.)
  • Berghain/Panorama Bar (18 k.)
  • Golden Gate (10 k.)
  • Watergate (4 k.)
  • Scala (2 k.)
  • Zapata (2 k.)
  • Club der Visionäre (14 k.)
  • Cafe Burger (2 k.)
  • Club Relais (1 k.)
  • Suicide Circus (1 k.)
  • Horst Krzbrg (1 k.)
  • Soda (1 k.)
  • Weekend (1 k.)

Kažkas sakė, kad mano hobis yra klubinimas. Niekad apie tai nepagalvojau. Na gerai jau gerai – tai vienas iš daugelio mano hobių. Kas man patinka elektroninės muzikos kultūroje ir minimal techno muzikoje – tai, kad joje daug pozityvaus nusiteikimo (kartais natūraliai, kartais per svaigalus). Nors žmonės sako, kad tas pozityvumas iš tikrųjų yra ne muzikoje, o mano galvoje.

Kelionė:

  • Milanas
  • Praha
  • Vilnius-Kaunas-Klaipėda-Nida
  • Krokuva
  • Hamburgas
  • Venecija
  • Londonas

Keliauti verta ne dėl to, kad įsiamžintum prie žinomos statulos prisiminimui ir tokiu būdu atkartotum kadrą, kokį jau yra padarę milijonai kitų keliautojų. Keliauti verta dėl to, kad praplėstum savo akiratį ir pasaulio suvokimą, pats įvertintum, kiek tiesos ir svarbos yra toje informacijoje, kurią tau pateikia žiniasklaida. Kaip pastebėjau, kuo žmogus daugiau keliauja, tuo blaiviau žiūri į gyvenimą, tampa supratingesnis ir įgyja daugiau charizmos.

Darbinis pasiekimas:

  • Išvengiau krizės.
  • Vis dar augantis DjangoTricks prenumeratorių skaičius.
  • Sudalyvavimas EuroDjangoCon Prahoje.
  • Paleista pirmą kartą gyvenime mano rankomis suklijuota elektroninė parduotuvė.
  • Philipp’o pagalba atnaujintos „studio 38“ klientų svetainės.

Praradimas:

  • Vidinės harmonijos ir savitvardos praradimas per darbinius stresus vasarą.
  • Kai namuose svečiavosi viena ne mano tipo pažįstama ir sugalvojo flirtuoti, asmeninės erdvės turėjau mažiau, negu kai mano vienam kambary miegojom septyniese.
  • Netekau garbės ir orumo, kai stora boba iš niekur nieko trenkė vienai iš mano viešnių į akį „saugiajame Berlyne“, o aš nesugalvojau, kaip elgtis toje situacijoje.
  • Po Home, Zeitgeist, The Soviet Story, kelių pokalbių ir išgyvenimų nebetikiu Kalėdų seneliu.

Bemiegis savaitgalio maratonas (pusvalandiniai snūstelėjimai klube nesiskaito):

  • Kokteiliukai su draugais meksikiečių bare, du klubai su kažkokiom vokietėm Frydrichštrasėj, klubas-favoritas iki kitos dienos antros valandos, pietūs japonų restorane, japonės gimtadienio šventė Šlėzišėj gatvėj, pasaulio kultūrų centro aplankymas prieš pat uždarymą.
  • Piktopijos festivalio lankymas, Tachelės galerijos, pietūs indiškam restorane su spontaniškai prieš dieną atvykusia drauge. Kokteiliukai meksikiečių bare padedant draugui dėliot pauverpointą, pokalbiai apie vakarėlius netoliese Oranien gatvėj esančiam atviro proto žmonių bare, linksminimasis klube po tiltu iki kitos dienos ryto, margučių ridenimas Berlyno lietuvių bendruomenės piknike, viešnagė pas bendruomenės pirmininkę ir jos dukrą :)
  • Malaizietės gimtadienio pasveikinimas ir pora valandų kamuolių ridenimo į kėglius, tada masinis popsinis klubas malaiziečių, tailandiečių ir kinų kompanijoj, galiausiai muzika, kofeinu ir natūraliu endorfinu varomas tūsas mėgstamame klube iki kitos dienos vakaro.

Kiek žmogaus organizmas gali panešt? Kai prieš terminus tenka bent po porą savaičių įtemptai dirbt, išsimiegojus norisi gerai išsikraut susikaupusį stresą ir pasikraut energijos. Tiesiog iš principo išsiurbi savo laisvalaikį iki maksimumo, plačiau susipažįsti su skirtingom kultūrom ir subkultūrom, objektyviau įvertini gyvenimo dėsnius.

Pakelia (nuotaiką):

Įdomus nutikimas:

  • Club der Visionėre mušu sau džembę pagal minimal techno, šalia prisėda dreduotas basakojis fleitininkas ir man pritaria.
  • Iš dangaus beveik man po kojom nukrenta pasišiaušęs balandis, atsistoja ir svyruodamas nukrypuoja.
  • Kvietimas prisijungti prie Kito varianto (kurį atmečiau dėl kelių priežasčių).
  • Pažintis su ulbančiom volungėlėm.
  • Trise basi pasivaikštom po Berlyną.

Tikiuosi, kad ir likę mažiausiai 73 gyvenimo metai bus pilni įdomių atradimų ir pasiekimų! Kadangi dešimties metų bėgy planuoju aplankyt Niujorką ir Tokiją, noriu pradžiai geriau pažinti savo regioną. Taigi mano planas 2010-tiesiems, kaip jau kai kam užsiminiau, – aplankyti 12 Europos sostinių. Gal kas nori palaikyt kompaniją? Na ir žinoma taip pat reiktų daugiau laiko skirti žaidimų programavimui. Gal bent jau ateinančiais paleisiu savo HalmaStar?

Tags:, ,
Posted in Asmeniška | 5 Comments »

Galvok ten, veik čia!

Tuesday, November 10th, 2009

Galima pastoviai skųstis gyvenimu, keikti sistemą, niurzgėti ir savo negatyvumu gadinti aplinkiniams nuotaiką, o galima į viską pažiūrėti optimistiškai, sugriebt problemas į savo rankas ir pajudinti pirštą, kad gyventi būtų geriau. Visai nereikia būti kažkokiu tautos ar pasaulio išrinktuoju, jei nori pakeist kažką globaliu mastu. Net ir užsimaskavęs anonimas gali pasiekti gerovės savo kieme. Imkim pavyzdį iš aktyvių žmonių.

Visuomet su pagarba perskaitau apie Buržujaus pilietines iniciatyvas. Va prieš savaitę rašė, kad nenaudojamus drabužius veža į labdaros organizacijas. Šituo atžvilgiu tarkim Vokietijoj gatvėse būna specialūs konteineriai dėvėtiems drabužiams. Lietuvoj tokių nėra ir nemanau, kad atsiras, kol duoti netaps svarbiau negu imti (arba bent jau tiek pat svarbu). Buržujus savo pavyzdžiu skatina pilietiškumą, atsakomybę už tvarką gamtoje, netradicinį mąstymą kaip išnaudoti vartotojiškumą doram tikslui.

Kitas gan neseniai atrastas aktyvistas, kurio rašinius man įdomu paskaityti yra 209. Šis rašo laiškus į įvairias organizacijas, siekdamas sutvarkyt vieną-kitą vietinę problemą: sustabdyti nacionalinių parkų stendų niokotojus, ištaisyti rašybos klaidą ant paminklo, išvežti šiukšles nuo dviračių tako ir kt. Negana to, pats urbanistiniais metodais gatvėse skatina socialinę atsakomybę ir tarpusavio supratimą. Dėl socialinių tematikų grafiti pavidalu gal netgi pavadinčiau jį lietuviškuoju Banksy :)

Apskritai, mums visiems reiktų stiprinti suvokimą, kad kiekvienas esam atsakingas už tai, ką darom. Ir kad ateitis iš tiesų priklauso nuo mūsų. Nėr čia ko pasiplovinėt ar atsakomybę perleisti jaunesnėms kartoms. Nebūkim kaip tie mokytojai, kurie metai iš metų mokyklose pabrėžia: „Jūs – Lietuvos ateitis!“. Ne „Jūs“, o „Mes“! Mes įtakojam ne tik savo asmeninius gyvenimus, bet ir šeimos, bendruomenės, miesto, šalies, regiono ir pasaulio pokyčius. Nežiūrint į flegmatiškumą ir slapstymąsi po tamsiais akiniais, man patinka Tomo Sinickio motyvacinė dozė:

Pasižėkim į save ne kaip į lašus jūroje, bet kaip į sraigtelius dideliam laikrody.

Tags:, , ,
Posted in Asmeniška | 3 Comments »

Experiences of Contemporary Art

Sunday, October 18th, 2009

Last weekend I was in Berlin National Gallery with Judita and Viktoras to check out what’s happening there. And we found the photography exhibition of Thomas Demand there.

Judita, Viktoras, and I

After waiting in the row, we got the tickets, got in, and started exploring. There were mostly daily-life scenes without people, so to say, still life. That seemed to be nothing special. Sometimes I didn’t even like the composition. But there was something what didn’t look natural. The photos looked cleaned very much without any noise. The contrasts were large. Probably he did all that cleanness with a lot of photoshopping. Some photos even looked like modeled 3D views. This is how we watched half of the exposition.

Thomas Demand

Then we read the description of the exhibition at the flyer that we had received with the tickets. It said that all those compositions were made out of paper. No! That can’t be! The cloakroom of a sports hall, a corner in an Asian restaurant, windows with convolvulus all around supposed to be made out of paper.. But when you look closer you really notice that. This glass was made out of plastic, that broom was made out of cardboard, and so on.. Cool! We started watching the exposition from the beginning again.

Thomas Demand

Probably many students were involved in making those models. Or, as Milda says, it was all made by the hands of little children :D

Thomas Demand

This is how contemporary art can surprise you. It’s just important to get to know the conception.

Tags:, ,
Posted in Personal | 2 Comments »

Šiuolaikinio meno potyriai

Sunday, October 18th, 2009

Praėjusį savaitgalį su Judita ir Viktoru nuvarėm į Berlyno Nacionalinę galeriją pažiūrėt, kas ten dabar vyksta. O ten buvo fotografo Tomo Demando (orig. Thomas Demand) fotografijos paroda.

Judita, Viktoras ir aš

Atlaukėm eilę prie kasos, įsigijom bilietus, vaikštom, žiūrinėjam. Buitinės scenos be žmonių, natiurmortai – kaip ir nieko per daug ypatinga. Kartais net kompozicija nepatinka. Bet kažkas čia ne taip. Nuotraukos atrodo labai pravalytos, be jokio triukšmo. Kontrastai dideli. Švaruma. Matyt fotošopo daug naudojo. Kai kurios nuotraukos net atrodo kaip sumodeliuotas 3D vaizdelis. Taip pusę ekspozicijos apžiūrėjom.

Thomas Demand

Tada paskaitom programėlę – visi tie vaizdeliai padaryti iš popieriaus. Na ne! Negali būti! Sporto salės rūbinė su visais suoliukais, kampelis azietiškam restorane, vijokliais apaugę langai.. Bet gi rimtai. Kai įsižiūri.. Šita stiklinė susukta iš plastiko, šluota kartoninė ir t.t. Geras! Ir pradedam parodą nuo pradžios.

Thomas Demand

Matyt daug studentų buvo įtraukti į visų tų modelių gamybą. Arba, kaip sako Milda, ten vaikučių rankytėm viskas pagaminta :D

Thomas Demand

Tai va kaip netikėtai gali nustebint šiuolaikinis menas. Svarbu tik susipažint su koncepcija.

Tags:, ,
Posted in Asmeniška | No Comments »

What weather have you got there?

Friday, October 16th, 2009

Stop shedding tears that the weather is getting warmer, polar bears eat each other, new diseases spawn around, and mosquitoes multiply. We did what we did. Maybe we can fix something, maybe not. But the most import thing now is to adapt to the changes. Let’s look what good we get from the global warming.

Dandelion

I am tired of brainstorming. I wrote something just to take part in the Blog Action Day. The idea of the action is wonderful, because many writers and even more readers think about important global things at least for a few minutes, whereas usually those global problems are drowned by personal problems and local scandals. Heh.. My intro was kinda controversial as it’s raining cats and dogs outside and the temperature decreased to 3 grad. Have a nice fall!

Tags:,
Posted in Personal | No Comments »

Kaip orai pas jus?

Friday, October 16th, 2009

Nėr čia ko verkšlenti, kad orai šyla, baltieji lokiai ėda vienas kitą, veisiasi naujos ligos, daugėja uodų. Prisidirbom, tai prisidirbom. Gal atitaisyt ką ir pavyks, gal – ne. Bet ką jau tikrai reikia dabar daryt, – tai prisitaikyt prie pokyčių. Pažėkim, ką gero atneša globalinis atšilimas.

Pienė

Ai atsibodo breinstormint. Parašiau kažką, bile kad prisidėčiau prie Blogerių akcijos dienos. Akcijos idėja gi vis vien gera – daug rašytojų ir dar daugiau skaitytojų bent kelioms minutėms susimąsto apie svarbius pasaulietinius dalykus, kuriuos dažniausiai užgožia visokios asmeninės problemos ir vietiniai skandalai. Cha.. Dar įžanga tokia kontroversiška gavos, pliaupiant lietui ir temperatūrai krentant iki 3 laipsnių. Gražaus jums rudenio!

Tags:, ,
Posted in Asmeniška | No Comments »

Savęs supratimas (net jei tu – pana)

Friday, September 18th, 2009

Sako, kad vyrams sunku suprasti moteris. Moterims kartais sunku suprasti vyrus. O kartais būna sunku suprasti save. Visai neseniai Karolis pačiulbėjo apie straipsniuką, kuriame sukonspektuota populiariosios psichologijos knygų išmintis iš smegenų veiklos prizmės. Kažkaip gaila tą išmintį paleisti vėjais, tai perrašau, kas svarbiausia, čia:

  • Smegenys pirmiausia stengiasi sumažinti pavojų, o tik tada didinti vertę. Kitaip tariant, žmonės yra linkę būti per daug atsargūs, netgi tada, kai rizikuoti būtų naudingiau. Tai yra suktas smegenų veikimo principas.
  • Per daug neapibrėžtumo atrodo pavojinga. Susidaro jausmas, kad galim nukentėti, todėl stengiamės to išvengti.
  • Veikiančios sąmonės naudojama talpa yra maža, ir dėl to mes klystame daugybėje sričių, įskaitant bandymą nuspėti, kas mus daro laimingus.
  • Galimybė valdyti emocijas yra ribota, greitai išsieikvoja ir turi būti naudojama greitai, kad būtų efektyvi.
  • Norai ir tikslai nurodo smegenims, į kurią informaciją kreipti dėmesį.

Skamba pakankamai sudėtingai. Bet, patikėk, angliškai buvo dar sudėtingiau! Tokia painiava rašinėlio baigti geriau nereiktų. Geriau pabaigai pažiūrėkim prezentaciją apie moterų ir vyrų smegenų skirtumus.

P.S. Ne, nesu seksistas. Pavadinimas toks, tik dėl dėmesio pritraukimo. :D

Tags:
Posted in Asmeniška | 1 Comment »

Understanding Yourself (Even If You’re a Girl)

Friday, September 18th, 2009

People say that it’s difficult for men to understand women. Women sometimes don’t understand men. Also sometimes it’s difficult to understand yourself. Lately Karolis twittered about an article, which summarizes the knowledge of popular-psychology books from the point of brain activity. It would be a pity to forget all that stuff, so I will mention here what’s the most important:

  • Brain always tries to decrease the danger at first, and only then to get rewards as big as possible, i.e. people tend to be too cautious even when it would be more worthy to risk. That’s the tricky principle of how the brain works.
  • Too much uncertainty seems dangerous. There is a feeling that we might suffer because of that. So we try to avoid uncertainty.
  • The capacity of consciousness is small, therefore we make mistakes in different areas, including the guess what makes us happy.
  • A possibility to manage emotions is limited, it becomes wasted very quickly, so it should be used quickly to be effective.
  • Wishes and purposes tell the brain to which information to pay attention.

It all sounds quite difficult. But, believe me, the original was even more complicated! Let’s not end this post with such confusion. Let’s better watch the presentation about the differences of women and men’s brains.

P.S. No, I am not a sexist. The title is like that just to catch your attention. :D

Tags:
Posted in Personal | No Comments »

Adults Only: Physical Violence

Wednesday, September 16th, 2009

A few days ago I started thinking about it somehow. Recently, Andrius wrote that he saw a movie about students who were terrorized by their classmates until they revenged big time (blog post in Lithuanian). Game Producer wrote that he as well as many of his readers liked virtually pestering his friends. When coming back from work, I noticed two teenagers strangling each other for fun. I saw a group of guys with a girl where one of the guys was trying to catch the girl’s attention by destroying different things on the way. Also there were two drunken guys in Hackescher Markt where one of them pushed me with his shoulder. What’s happening!?

I’ll be Sigmund today and state that everybody is lack of sex!

A flashback from my studying times came to my mind. One evening I and my friends were waiting next to a student dormitory for a friend from Lithuanian province. He came down to meet us with bloody fist.
“What happened?” we asked. He answered: “I was going down by elevator, drinking beer, and some loser stood next to me. He said: ‘may I have a sip of your beer?’ I hit that f*cker into the face. He shouldn’t have asked that!”
He was really a strange guy. Whenever he was drunken, he always needed either girls, or street fight (blog post in Lithuanian comparing aggressive soccer fans with spermatozoids)!

Or everybody is lack of attention and tenderness…

“Is it safe in Berlin?”, Justas asked me that week when I had a lot of guests and when we three were going with bare feet through a fountain to the tram.
“It seems safer here than in Vilnius…”, I answered remembering an incident last year when a gang of half-naked sporty young gentlemen were attacking passers-by (and there was not enough place for them in the police car).

Then just at the TV tower a fat-elephant-like Nazi girl left her friends, caught up with us, realized that we are not Germans, hit Živilė to her eye, got frightened of her own behavior and possible consequences, and ran away trying to cover her own shock with laugh. Some blond girl came to the fat one and asked: “What happened there?”. The fat one answered giggling: “I hit that girl to the face!”

I was standing with Justas at a loss. Should we go and revenge or what? There was a police car just behind the corner. Should we go and complain there? WTF!?

Physical violence directed to a person happens very rarely in Berlin. It goes towards things much more often. For example, lately I saw two guys (about 23 year old) with their girls going nearby. One of the guys imagining to be very cool, kicked a placard, went a few steps, and punched an empty bottle standing on a platform, so that the bottle fell down and splintered. Cool, isn’t it!? Probably, it’s all like that because of the German image of murderers in the worldwide context which was achieved after the Second World War and because of German psychological problem about that (blog post in Lithuanian mentioning the German psychological problem). “We are not murderers. We are cleverer. We are just strong.”

Ex-colleague told me once that when he was a child, he went to Great Britain by bus with his classmates. They stopped at some province. And then the local villagers (even the adult ones) threw stones at them as if they were world’s worst criminals. But they were just children.

Where is all this aggression from?

Long ago I saw a publicistic broadcast in Germany about some disease which affects many teenagers for a few years. The symptoms of the disease are hyperactivity, aggression, and anger. Patent’s brothers and sisters suffer most of all in big families.

Ehmm.. I am totally against physical aggression directed towards people. But then why do I like playing GTA, Postal 2, Prince of Persia, and other games which have features of aggression?

Life is beautiful.

UPDATE. This is an excerpt from an interview with Karmapa Lama, Trinley Dorje, the only senior Buddhist leader recognized by Beijing, the Tibetans and India; after telling that hip-hop perhaps is one way of him being a 21st-century person:

Is that why you play war games on your play station because many might say it’s inappropriate for a Buddhist monk dedicated to peace to play war games?

Well, I view video games as something of an emotional therapy, a mundane level of emotional therapy for me. We all have emotions whether we’re Buddhist practitioners or not, all of us have emotions, happy emotions, sad emotions, displeased emotions and we need to figure out a way to deal with them when they arise.

So, for me sometimes it can be a relief, a kind of decompression to just play some video games. If I’m having some negative thoughts or negative feelings, video games are one way in which I can release that energy in the context of the illusion of the game. I feel better afterwards.

The aggression that comes out in the video game satiates whatever desire I might have to express that feeling. For me, that’s very skilful because when I do that I don’t have to go and hit anyone over the head.

Tags:
Posted in Personal | No Comments »

Tik suaugusiems: fizinis smurtas

Saturday, September 12th, 2009

Kažkaip šiandien apie tai užėjo mintis. Andrius rašė, kad žiūrėjo filmą apie klasiokų žeminamus mokinius ir šių kerštą. Game Producer parašė, kad jam kaip ir daugeliui jo blogo skaitytojų patinka virtualiai kumščiuoti draugelius. Gatvėj grįždamas iš darbo mačiau vardan smagumo besismaugaliojančius paauglius; būrelį bičų su viena pana, kur vienas iš narių dėmesį atkreipinėjo niokodamas praeinamus reklaminius stendus; du girtus bičiukus, kurių vienas praeidamas pečiu stumtelėjo ir mane. Kas vyksta!?

Pabūsiu šiandien Sigmundas ir pareikšiu, kad visiems trūksta sekso!

Pirmuose kursuose vieną savaitgalio vakarą Niujorke laukėm pasirodančio grupioko iš Biržų. Šis nusileido liftu susitikt su draugais kraujuotu kumščiu.
– Kas atsitiko? – klausiam.
– Važiuoju liftu, geriu alų… – Pasakoja, – ir kažkoks lopas irgi lifte važiuoja. Sako: „Duok alaus atsigert!“ Dėjau jam į snukį. Nėr čia ko prašinėt!
Keistas bičas buvo. Kai prisigeria, tai iškart jam arba mergų, arba snukiadaužio!

Arba šiaip trūksta dėmesio ir švelnumo…

– O Berlyne saugu? – manęs paklausė Justas čia tą savaitę, kai daug svečių turėjau ir kaip tik tą naktį trise basom pėdinom pro fontaną link tramvajaus.
– Na man atrodo saugiau nei Vilniuj… – prisiminiau incidentą praėjusią vasarą, kai gauja pusplikių sportiškų jaunuolių Vilniaus gatvėj užpuldinėjo praeivius (o policijos automobilyje jiems buvo per maža vietos).

Ir štai, einant pro TV bokštą, trumpam atsiskyrusi nuo savo draugų būrio, dramblinė nacė pasivijo mus, išsiaiškino, kad mes ne vokiečiai, trenkė Živilei į akį ir pati to išsigandusi pabėgo, bandydama savo šoką užglaistyti juoku. Prie nutukėlės pribėga kažkokia blondinė ir klausia:
– Kas čia buvo?
– Chi chi chi! Daužiau tai mergai į veidą!

O aš su Justu stovim pasimetę. Tipo, bėgt keršyt!? Už kampo stovi policijos mašinos. Eit skųstis? KPŠ!?

Berlyne į žmogų nukreiptas fizinis smurtas retai pasitaiko. Dažniau į daiktus. Kad ir čia neseniai mačiau beeinančius du bičus (apie 23 m.) su panom. Ir vienas vaizduodamas labai kietą, spyrė į plakatą, o už kelių žingsnių smogė į aukščiau pastatytą tuščią butelį, kad tas nukristų ir sudužtų. Jėga, ne!? Matyt viskas dėl po Antrojo Pasaulinio karo vokiečiams primesto žudikų įvaizdžio Pasaulyje ir vokiečių komplekso dėl to. „Mes nežudikai. Mes turim daugiau proto. Mes tik šiaip stiprūs.“

Eks-kolega pasakojo, kad kai buvo vaikas, važiavo su mokykline ekskursija kažkur į Angliją ir jiems sustojus kažkokioj provincijoj, vietiniai kaimiečiai (netgi suaugę) tarsi kokius baisiausius nusikaltėlius užmėtė akmenim.

Iš kur ta agresija?

Kažkada Vokietijoj per teliką rodė publicistinę laidą apie kažkokią ligą, kuria serga daug paauglių keletą metų. Šios simptomai yra hiperaktyvumas, agresija ir pyktis. Daugiavaikėse šeimose tos ligos pasekmes skaudžiausiai (tiesiogine prasme) patiria ligonių broliai ir seserys.

Hmm.. Aš nusistatęs prieš bet kokią fizinę agresiją, nukreiptą į žmones. Bet tai kodėl man patinka žaist GTA, Postal 2, Prince of Persia ar kitus agresijos požymių turinčius žaidimus?

Gyvenimas yra gražus.

ATNAUJINTA. Čia ištrauka iš interviu su Karmapa Lama, Trinley Dorje – vieninteliu budistų lyderiu pripažintu Pekine, Tibete ir Indijoj, – po pasakymo, kad hiphopas yra tikriausiai vienas iš būdų jam būti 21-o amžiaus žmogumi:

Ar todėl ir žaidi karo žaidimus su savo Playstation? Daugelis pasakytų, kad taikingai nusiteikusiam budistų vienuoliui karo žaidimai netinkami.

Na, aš žiūriu į video žaidimus kaip į emocinę terapiją, emocinės terapijos pasaulietinį lygmenį sau. Visi mes turime emocijas, kas bebūtum – budistas ar ne. Visi turime emocijas: būnam linksmi, liūdni, susinervinę, ir turime išsiaiškinti būdą, kaip su jomis elgtis, kai jos užeina.

Taigi man video žaidimai kartais tiesiog atpalaiduoja, sumažina spaudimą. Jei turiu neigiamų minčių ar neigiamų jausmų, video žaidimai yra vienas iš būdų, kuriuo galiu išleist tą energiją žaidimo iliuzijos kontekste. Po to jaučiuosi geriau.

Agresija, kuri ateina iš video žaidimo, patenkina bet kokį norą išreikšti tą neigiamą jausmą. Man tai atrodo labai meistriška, nes kai tai darau, man nereikia eiti lauk ir daužt kam nors per galvą.

Tags:,
Posted in Asmeniška | 3 Comments »

« Older Entries