Prikaustytas prie rozetės spragsinu savo įspūdžius. Kažkur už lango siaurom gatvytėm laksto žiurkės, kurių dar nemačiau ir negirdėjau, o pavargę turistai grįžta į savo viešbučius. Naktis. Miestas ilsisi nuo šurmulio. Déjà vu.
– O yra kur nors Venecijoj gatvės meno? – paklausiu meninių knygų pardavėjo.
– Nemanau. Nežinau tokio, – atsako pasimetęs.
Klaidžioju kanalų pakrantėmis, siaurais kuo tamsesniais kiemais, tiltais ir aikštėmis. Tarp griuvenų, apipelijusių plytinių sienų ir kičo, orientuoto į turistus, ieškau šiuolaikinio indėlio į kultūrą. Čia prie šito viešbučio jau buvau ryte. Link namų turėčiau nesunkiai nusigaut kirsdamas kampą. Išvinguriavęs gatvelėmis atsiduriu ten, kur buvau prieš 10 minučių. Jaučiuosi apgautas šito miesto. Jaučiuosi patekęs į užburtą labirintą. Imu sekti turistams skirtus ženklus, vedančius link San Marco aikštės. O tų ženklų gi kažkada nebuvo. Ir visos tos turginės komercijos. Ir visų tų turistų su žiopsančiais fotoaparatais. Kažkada Venecija buvo paslaptingas miestas. Tikriausiai.
Venecija – didelis kaimas. Vietiniai čia vieni kitus pažįsta. Nevengia apkalbų ir gandų. Nors dažnas venecijietis skundžiasi blogai gyvenantis, pirkdamas daiktus dažniausiai renkasi žinomus brangius prekinius ženklus.
O iš nevietinių čia daug imigrantų iš Ukrainos. Ir daug turistų. Turistai čia atkeliauja bangom. Šįkart daug vokiečių. Oro uoste dar nemažai rusų girdėjau.
Ką čia veikt šitam mieste? Uždarytas labirinte, kurį kada nors vis tiek išmoksti mintinai, gali nebent pasinert į aptarnavimo sferą, arba į individualią saviraišką. Čia daug menininkų. Ant kiekvieno kampo. Kad net kyla klausimas, kas čia Menas, o kas – pigios teplionės greitam pinigėliui. Aplankau Peggy Guggenheim muziejų. Patinka man šiuolaikinio meno darbai. Nors tiesa, neprastesnių vėliau aptinku greta įsikūrusiose privačiose galerijose.
Noriu katastrofos. Noriu potvynio. Noriu potyrio, kokio dar neturėjau kelionėje čia prieš pusantrų metų. Ir pradeda lyti. Visą naktį. Griaustinis aidi tarp namų, žadindamas apsiversti ant kito šono. Ir dieną. Ir lyja. Ir lyja. Permirkstu kiaurai. Skėtis tik dekoracija. Vakare aviu skolintais batais. Milda, Luca, jų Beatričė vežimėlyje ir aš einam picos, šokinėdami per bangas ant šaligatvio.
Pakeliui į oro uostą, Luca pasiūlo nukirsti kampą tiesiausiu keliu, perplaukiant kanalą gondola. Per skylę gondolos dugne matosi tyvuliuojantis vanduo. Nuo bangų ir besiriejančių irkluotojų, siūbuojam labiau, nei įprasta. Nuo kiekvieno gondoloje stovinčio žmogaus priklauso bendra lygsvara. Kitą krantą pasiekiam sėkmingai.
Štai stotis. Tik nė vienas autobusas netinka. Paklaustas policininkas informuoja apie streiką. Kelionė su taksi iki oro uosto kainuotų kone daugiau nei lėktuvo bilietas. Laimei Luca turi automobilių nuomos kortelę. Slaptai įsisodinam Bingo. Mane nuveža į oro uostą. Labai ačiū! Ar patiko kelionė? Patiko.
Tags: laisvalaikis
Loading ...
