Tokiu truputėlį iššaukiančiu, truputėlį neaiškiu pavadinimu prieš kelias savaites buvau priviliotas į Transmediale festivalio konferenciją apie internete lakstančios informacijos privatumą bei laisvę. Ne ne.. Konfa buvo ne apie kokius architektūrinius tinklo sprendimus, o apie pačią informaciją, jos keitimosi koncepciją bei sąlygas skirtingose šalyse. Tipo, kaip ir turėtų būti suprantama paprastam žmogui.
Į auditoriją „Pasaulio kultūrų centre“ aka „Nėščia austrė“ prigužėjo transvestitų, kompiuterastų ir kitokio plauko mianininkų.
Vaizdas. Scenoje ilgas kalbėtojų stalas ir pora ekranų. Viename ekrane bus rodomi pristatymai. O kitame nuolat realiu laiku vyksta čatas su pasauliu apie pačią konferenciją. Tarsi specialiai parodoma, kad informacija, kuri perduodama asmeniškai, tuo pačiu yra vieša ir visiems prieinama.
Visas veiksmas vyko anglų kalba. Visų pirma naujųjų medijų tyrėja ir organizatorė, šitos konferencijos moderatorė Olga Goriunova nedrąsiai, skubėdama ir juokingu rusišku akcentu nuo lapuko nuskaitė Web2.0 apžvalgą. Iš esmės, ji pateikė tą pačią informaciją, ką šiandien perskaičiau Pawkos bloge, kad Web2.0 – tai „kampazyšn“ iš techninių naujovių ir madų bei šiuo metu vykstančio socialinio-ekonominio reiškinio internete. Dar porą kažkokių istorinių faktų paminėjo bei citatų, bet toks vaizdas, kad pati nelabai suprato… Ir tada trumpai pristatė šalia sėdinčius kolegas.
Humboldto universiteto IS tyrimų asistentė Seda Gürses, savo kalbą pradėjo gykišku bajeriu, kad šita prezentacija ne apie Web 3.0, o apie Web 2.6 beta. O paskui aiškiai ir paprastai papasakojo apie informacijos privatumo stoką ir poreikį internete.
Yra keletas su asmens duomenimis susijusių terminų:
- Panoptikono efektas. Panoptikonas yra kalėjimo pastato tipas, kuriame visos kameros išdėstytos ratu ir matomos iš centro. Ir nei vienas kalinys niekad nežino, ar tuo metu yra stebimas, ar ne. Panoptikono efektas pasireiškia internete rodymusi ne tokiu, koks esi iš tikrųjų, dirbtinio įvaizdžio kūrimu, nes tarsi tame kalėjime mes esam arba galime būti stebimi tų, kuriems nenorime rodytis.
- Kvantifikavimas. Tai kaip ir žmogaus pojūčių skaitmenizavimas, kuo po to remiasi melo detektoriai ar emocijų detektoriai.
- Duomenų kasimas. Tai dirbtinio intelekto duomenų rūšiavimo principas, kai iš gausybės duomenų atrenkama specifinė reikalinga informacija. Dažniausiai naudojama verslo tyrimams ir finansinei analizei.
Taigi internete kaip ir vyksta toks procesas: mes rodomės tokie, kokie norime atrodyti. Mus tiria ir analizuoja bei atpažįsta, kokie esame iš tikrųjų. Ir paskui pagal tai skirsto į klases ir naudoja savo tikslams, pavyzdžiui, įsiūlyti naują prekę.
Papasakojo kažkokio filosofo mintį, kurią dar ir animuotu filmuku pailiustravo, kad jeigu norėtume būti anonimai realiame gyvenime, tuomet visi turėtume būti apsigaubę vienodomis dėžėmis, vaikščiot į darbus vis kitu laiku ir kitais keliais, kad nebūtumėm susekti, kaitaliot savo gyvenamąją ir darbo vietas.
Buvo paminėtas pavyzdys, kad iš anoniminio JAV gyventojų ligų sąrašo, kuriame įrašyta gimimo data, lytis ir pašto indeksas, galima identifikuoti, kiekvieną žmogų ir jo ligą. Galbūt būtų nemalonu, jei sužinotume, kad naujas atsikraustęs kaimynas gretimam bute yra psichinis ligonis su agresijos priepoliais ar serga AIDS. O tai to kaimyno privatumo klausimas, ar jis nori, kad kiti žmonės apie jį susidarytų nepagrįstą neigiamą nuomonę. Kai patenkame į vieną ar kitą statistinę grupę, tuomet yra rizika, kad mums bus emociškai primesta ir realybės neatitinkanti etiketė.
Jei naudojamės internetu, net ir labai norėdami pasislėpti, galime būti susekti ir atpažinti. Jei ne kaip individai, tai kaip vartotojų grupės nariai. Šiuolaikinis folkloras, kaip kad grandininiai laiškai („persiųsk penkiems draugams, jei nori, kad aplankytų laimė arba neužkluptų bėdos“), melagingi pranešimai apie virusus, vikiai ir kt. informacija yra kaip ir anoniminė, bet vis vien galima atsekti kiekvieną autorių per serverių logus ir kitom priemonėm. Net jei naudoji proxy serverį naršymui, policija turi teisę ir yra galimybės susirast, kas tu per vienas.
Kita šnekėtoja – kanadietė menininkė, performansų kūrėja Michelle Teran pasakojo kažkokius neaiškius išsigalvojimus super aukštom materijom apie technologinių ir socialinių tinklų sankirtas… Ji lygino internetą su futbolu. Kad kaip futbole, taip ir internete yra žaidėjai, yra taisyklės, yra bio ryšiai tarp žaidėjų. Paskui parodė filmuką iš savo performansų. Tai buvo dokumentika apie lauko kiną, suorganizuotą ant savitarnos automobilių plovyklos sienos. Kine transliavo vaizdus iš neapsaugotų plovyklos bevielio ryšio apsaugos kamerų. Vieni žmonės gyveno savo eilinius gyvenimus, o kiti stebėjo šitą realybės šou. O į viską pažiūrėjus iš šono, patys žiūrovai irgi buvo stebimi viską registruojančios autorės vaizdo kameros akimi. Tuom ji norėjo pasakyt, kad žmonės turi galimybę stebėti asmeninę nuosavybę viešoje erdvėje. Kaip kad ir naudot daiktus ne pagal jų pirminę paskirtį.
Dar vienas pavyzdys buvo parodytas su svetainėm, kuriose galima valdyt parduotuvėje įrengtas video kameras ir naršyt prekes. Naudojant tos pačios svetainės funkcionalumus, taip pat galima pastebėti kada renkasi ir kaip gyvena darbuotojai, kokie žmonės praeina pro parduotuvę, visokius parduotuvės interjero trūkumus, kaip kad įskilusi siena. Visa tai kaip ir turėtų būti apsaugota.
Meksikietis programeris ir idėjinis aktyvistas Fran Ilich pasakojo apie kažkokias vidines Meksikos kovas, kažkokias pogrindžio grupes, valdžios prieštaravimus ir pasipriešinimo judėjimą. Jis prie to judėjimo prisidėjo informaciniu būdu bei per meną. Darė kažkokius fluxus gatvėse, įkūrė organizaciją „Fiction Department“, pradėjo leist žurnalą „Sabot” bei kūrė per pasaulį populiarumo susilaukusias politines telenoveles kaip „Ugly Betty“, o pastaruoju metu atidarė savo banką. Valdžia ten atseit riboja interneto prieigą ir neleidžia sklisti informacijai – uždarinėja ar blokuoja tam tikras svetaines ir pan. Tai dabar info skleisti bandys per P2P tinklus.
O multimedijos kūrėjas Felipe Fonseca iš Brazilijos savo kalbą pradėjo tuo, kad jo manymu, tokio dalyko kaip Web 2.0 nėra. Yra tiesiog internetas, o ta versija tėra išpūstas ekonominis burbulas. Web 2.0 yra tik mada, o esmės niekas nesupranta. Semantinis turinys ir švarus svetainės išeities tekstas nėra taip jau svarbu. Daug svarbiau komunikacija per P2P tinklus, duomenų dalinimasis bei RSS prenumeratos. Felipe guodėsi, kokie žinių neištroškę Brazilijos interneto naudotojai… Atseit anksčiau pagrindinai internas buvo naudojamas žaidimams ir pornui, paskui el. paštui, blogams ir vikiams, o dabar visi tik sulindę į Orkut socialinį tinklą ir nieko toliau jo nemato. Taip visiškai neskatinamas kūrybingumas.
Pabaigoje dar buvo dialogas su žiūrovais. Kas norėjo, galėjo ko nors paklaust. Štai dar keletas minčių iš įvykusių diskusijų bei nuomonių apsikeitimų:
- IT dažnai kaltinama dėl problemų, kurios egzistavo metų metus. Už saugumą turėtų būti atsakingi ne technikai, o steikholderiai – valdančiosios šalys.
- Yra du skirtingi dalykai: jaustis privačiu ir būti privačiu. Jeigu sistema suteikia saugumo jausmą, tai dar nereiškia, kad taip yra iš tiesų. Tai tik internetinės firmos politika suteikti tokį jausmą.
- Duomenų privatumas – konkurencinis klausimas. Tam, kad prisitrauktų daugiau lankytojų, sukuriama labiau valdoma ir privatesnė sistema.
- Viskas, kas skaitmenizuojama, jau tampa kopija. O kopija neatspindi originalo, nes ji nėra originalo kontekste.
- Privatus ir autentikuotas – dvi viena kitai prieštaraujančios sąvokos, kurios turi būti suderintos interneto sistemose.
Ar buvo naudinga pasiklausyt? Tiesiogiai gal ir nelabai, bet šiaip įdomu akiratį praplėst. Na ką, eisiu jau miegot gal ar ką. Visgi šešios ryto.
Tags: filosofija, gyvenimas, žiniatinklis2.0
Loading ...
