AAiddennium » BLOG «

Į traukinį įlipęs jėzus⁽¹⁾ atsistoja prie pat durų ir atsisukęs į lauką pro atidarytas duris šneka:
– Tai tu sakai, irgi esi vokietis, ane?
Pašnekovo dar nėra. Tačiau jau netrukus užsidarius durims, prieš akis lango atspindy pasirodo žavus vyriškis kerinčiom akim ir tvarkinga barzdele.
– Tu berlynietis? Aš irgi iš Berlyno.
Apskurėlis koketiškai pasuka galvą į šoną, perbraukia pirštais savo ilgus plaukus. Jis jaučiasi toks moteriškas! O dar šalia tokio nuostabaus vyriškio! Plepa dar kelias minutes. Stotelėj pašnekovas „išlipa“. Todėl jėzus prisėda ant sėdynės tarp kitų traukinio keleivių. Iš rankinuko pasiima vatos kempinėlę ir „pudruojasi“ sau veidą.

Berlyne tokių jėzų esu matęs bent tris. Jie niekad neprašo išmaldos. Jie niekad nepardavinėja benamių laikraščių. Nemačiau aš jų girtų. Ir visur po vieną. Nelabai kas su tokiais nevalyvais nori bendraut. Visuomet laikosi atstumo. Todėl jie susikuria sau antrą pusę. Susikuria sau draugus. Kuriais tiki ir pasitiki.

---

⁽¹⁾ Paminėtas vardas neturi jokių tiesioginių nuorodų į religiją. Asocijacija panaudota tik išvaizdos apibūdinimui sustiprinti.

Tags: gyvenimas, psichologija

This entry was posted on Saturday, October 4th, 2008 at 14:20 and is filed under Asmeniška. You can follow any responses to this entry through the RSS 2.0 feed. You can skip to the end and leave a response. Pinging is currently not allowed.