Filmų ir vaizdo meno festivalis „Asian Hot Shots Berlin“… Jaunųjų japonų animacija… Ištraukos iš jų vienos minutės festivalio… Ir dar keletas „meniškų“ filmukų… Atmetus kelis pakenčiamus, nežinau, kaip čia išsireiškt apie bendrą vaizdą nesikeikiant. Na taip! Yra ir privalumų: žinosiu, kokiai animacijai gyvenime negaišt laiko artimiausiu metu; ir dar – sukėlė pasvarstymus, kaip žinių apdorojimo strategijos „nuo apačios aukštyn“ ir „iš viršaus žemyn“ taikomos kūryboje. Nesakau, kad visas festivalis buvo nieko vertas, gi buvau tik dviejuose trumpametražių rinkinių seansuose. Neanimacinė aziečių programa buvo visai smagi… Bet susitelkim ties strategijom.
„Iš viršaus žemyn“ (angl. top-down) prasideda nuo idėjos! Virš galvos užsidega lemputė. Tada ta idėja skaidoma dalimis. Svarstoma ir analizuojama. Daromi planai. Išnagrinėjami visi kabliukai. Ir štai atsiranda kūrinys. Tai panašu į tapybą akvarele. Pirmiausiai lengvai užpildomi visi piešinio plotai tam tikromis spalvomis – naikinamas natūralus popieriaus baltumas. Paskui pirmam sluoksniui nudžiuvus, kiekvienas plotas skaidomas mažesniais ploteliais ir paryškinamas detaliau. Vėliau nudžiuvus, paveikslas toliau išsamiai nagrinėjamas, nutapomi spalvų atspindžiai bei smulkūs objektai.
„Nuo apačios aukštyn“ (angl. bottom-up) prasideda nuo detalių. Šios kombinuojamos. Kombinacijos apjungiamos dar toliau. Tada ieškoma, prie ko tai būtų galima pritaikyti. Sugalvojama koncepcija. Kažkas gaunasi. Tai panašu į aplikacijos klijavimą. Pradžiai turi įvairių skiaučių medžiagų iš senų drabužių. Peržiūri kiekvienos spalvą ir tekstūrą ir pagalvoji, su kuo ji asocijuojasi. OK. Čia panašu į plunksnas, o čia į vandenį. Vienodų sagų turiu tokių ir tokių. OK. Bus akys. Gaminsiu skraidūną. Gali būt angelas. Gali būt paukštis. Vandens paukštis? Banalu. Tebūnie Pegasas. Išneriantis iš vandens. Ir ką visa tai reikš? Tarkim išsilaisvinimą.
Žaidimų kūrime išskiriamas visas kūrybos kelias nuo koncepcijos iki funkcijų arba atvirkščiai. Štai pavyzdys ekspromtu:
- Koncepcija. Kokia idėja? Tarkim, žaidimas, kuriame skirtingi personažai kops karjeros laiptais. Ir kiekviename lygyje žaidėjas valdys vis kitą personažą. Tokiu būdu skatinama įsijaust vis į kito darbuotojo kailį ir objektyviau pažinti sistemą. Kada nors bus lengviau integruotis realioj situacijoj.
- Kontekstas. Kur, kada ir kodėl? Tebūnie tai šiandieninis Vilnius. Koks nors prekybos centras (netgi galima būtų gauti finansinės naudos už reklamą). Žaidėjas traukiamas žaisti per humoristines situacijas bei netikėtus siužeto vingius. Tebūnie tai žiniatinklio žaidimas. Nuo tam tikro lygio bus galima žaisti prieš kitus realius asmenis. Žaidėjų tikslas – perkopti kuo daugiau karjeros laiptelių su skirtingais personažais.
- Pagrindas: savybės ir turinys. Tai kaip čia suprast? Kiekvienas žaidėjas turi tam tikrais vienetais matuojamus reputaciją, atlyginimą, nuotaiką, darbingumą. Faktoriai priklauso vieni nuo kitų, o galų gale nuo visų jų priklauso paaukštinimas ar atleidimas dėl etatų mažinimo. Žemame karjeros laiptelyje avatarui emocijos primetamos pagal siužetą. Aukštame karjeros laiptelyje žaidėjas valdo emocijas.
- Mechanika. Kaip visa tai veikia? Istorija pasakojama komiksų stilium. Žaidimo valdymas vyksta renkantis veiksmų galimybes naršyklėje pele spaudinėjant ant skirtingų paveikslėlių. Užklausa Ajax metodu siunčiama į serverį ir grąžinamas tolimesnis pasakojimas bei veiksmų pasirinkimas.
- Funkcijos. Ką galima daryt? Personažas gali „klausti“, „atsakyti į klausimą“, „pertraukti“, „pataikauti“, „siusti“, „pasiųsti“, „įsakyti“, „pasinerti į darbą“, „atitrūkti nuo darbo“, „pakrapštyti nosį“, „parūkyti“ ir begalę kitų funkcijų, priklausančių nuo konkrečios situacijos.
Taigi va šituos žaidimų kūrimo punktus buvo galima sukurti nuo pradžios iki galo, arba atvirkščiai. Aš šįkart pasirinkau „iš viršaus žemyn“ strategiją. Jeigu būčiau projektavęs tą patį žaidimą „iš viršaus žemyn“, tai viskas prasidėtų ta pačia idėja, o baigtųsi nuobodžiom funkcijų ir protokolų dokumentacijom.
Mano manymu, jei kas nors kuriama „nuo apačios aukštyn“, pasiekiami kur kas blogesni rezultatai. Grįžtant prie japonų animacijos, jautėsi, kad didelė dalis dalyvavusiųjų programoje neseniai baigė multimedijos studijas ir animacijoj tiesiog parodo tai, ką išmoko. Aš filmų kokybę vertinu arba pagal scenarijų, arba pagal estetinį grožį, arba pagal sugebėjimą nustebint netikėtumais. Deja susidarė toks vaizdas, kad japonai sukiša visus savo išmoktus trimačius efektus į vieną filmą be scenarijaus, gauna gerą baigiamąjį pažymį ir tikisi sulaukt sėkmės su ta pačia beryšybe tarptautiniuose festivaliuose. Kaip jums patiktų 15 minučių skraidymas po labirintą su atsikartojančiais baldais, lėktuvėliais, judančiais žaislais ir dar keliom nesąmonėm? Gal autoriai norėjo papirkt žiovaujantį ir vietoje nerimstantį žiūrovą įkyrumu? Gal aš tiesiog stuobrys iš Vakarų, kuris nesupranta įkyrumo vertybės? Ei, o kada baigsis šitas? Kiek dabar valandų? Nesuprantu, kaip atrenkančioji komisija nesigėdi rodyt tokių filmų.
Berlyne vienam party teko kalbėtis su SAE instituto studentu. Jis ten studijavo kažką panašaus į filmų 3D efektus. Ir jam kaip tik ant nosies buvo baigiamasis darbas. Tik va niekaip geros idėjos negalėjo rast.
– Galiu, – sako, – padaryt, kad šita stiklinė pradėtų po kambarį skraidyt. Arba kad ufonautai miestą užpultų…
Vakar kaip tik Azijos filmų festivalio kitoj programoj rodė tokį visiškai mėgėjišką filmą apie ateivių invaziją ir „Singapūro Verslo Valdymo Universiteto“ studentų gynybą. Po filmo prieš žiūrovus atsistojo ir autorius, į Berlyną atvykęs su savo žmona.
– Šitam filme viskas turėjo atrodyti pigiai ir mėgėjiškai – dirbtinai pažemintu balsu pasakojo kostiumuotas jaunos kino kompanijos direktorius, bandydamas įtikti publikai ir taisyti reputaciją. – buvo scenų, kurios atrodė per daug realistiškai. Pasakiau: „Iškirpk!“ Viskas turi atrodyti paprastai. Daug specialiųjų efektų, kaip kad sprogimai, buvo paimti iš kompiuterinių žaidimų. Be to stengėmės pasijuokti iš mūsų naudojamo anglų kalbos akcento, todėl specialiai kalbėjom su juo.
„Ja ja! Supratom. Čia danties neužkalbėsi.“ – skeptiškai klausėsi programos vedėjas ir žiūrovai.
Šitas filmas, kaip ir ne vienas festivalio darbas, kurio idėja pritempiama nuo spec. efektų, buvo apgailėtinas šlamštas.
Nepykit, bet panašiai įvertinčiau ir „Grey Vilnius“ prisistatymą „Laisvalaikyje“. Kūrybinis procesas turbūt vyko taip:
– Darom ir mes websaitą.
– Tai jo. O ką ten dedam?
– Na ką. Turim daug filmų parsipūtę. Tai reikia ką nors sumontuot.
– Aha. Prikarpom ištraukų. Garso ir vaizdo. Ir suklijuojam.
– Oba! Gerai varai!
– Jo jo. Bet dar reikia „visa vienijančios idėjos“!
– Hmmz. Filmai apie gyvenimą. Gyvenimas kaip filmas…
– Gyvenimas – filmas.
– Jo. Cool. Jau užsakinėju domeną.
Taigi taigi.. Įdomu, ką gero šiemet „Pravdos vienai minutei“ bus prisiuntusi lietuvių liaudis. Tikėkimės, kad šlamšto nebus daug. Užtai pakankamai intriguojančių siužetų, harmoningos estetikos, kūrybingo šokiravimo.
Na viskas. Iš viršaus krentu žemyn į lovą miegot.
Tags: gyvenimas, laisvalaikis, požiūris, žaidimai
Loading ...
