Jeigu škaityši šitą įrašą, tai tiešiog praraši šavo laiką priešaiš kompiuterio ekraną. Lygiai taip pat, kaip aš labai daug jo prarandu laišvalaikiu. Jeigu iš šio tekšto ir galima ko išmokti, tai ne daugiau, nei iš tikro gyvenimo. Būtent realybėje, o ne kibererdvėj reikia gyventi.
Šį pirmadienį man nedarbo diena. Kažkokia religinė šventė. Bet turiu su komanda svarbų projektą. Tai išsimiegojęs apie pietus atvariau darban. Netrukus, į studiją atėjo ir kiti kolegos, turintys smarkiai artėjančius dedlainus. Taip ir pradirbau iki pat pirmos valandos nakties. Pašonėj grojo įvairiausia muzika. O už lango kartkartėm aprimdama smarkavosi liūtis, prie kurios prisidėjo žaibai su savo balsais – griaustiniais.
Kažkada baigę darbus pirmam aukšte veikiančio restorano darbuotojai uždaro kiemą. Kad nelikčiau įstrigęs, pasiskubinau išeit, nors rytojaus prezentacijai dar nemažai reikia padaryt, ir prigėręs kavos dar turėjau pakankamai tam proto. Įjungiau signalizaciją. Užrakinau viską. Išvariau.
Traukinys kaip tik stovėjo tuo metu, kai užlipau laiptais į stotį. Vienas iš paskutiniųjų šiąnakt šituo maršrutu. Spėjau. Ausyse grojo „System of a Down“. Skaičiau knygą, dėl kurios šįkart žiovaut nesinorėjo. Jauna kiek pankiška laikraščių pardavėja susirinkinėjo paskutinius centus tą dieną. Papurčiau galvą, nes turėjau savo skaitinį. Į jį ir įnikau. Kol privažiavau stotį, kurioje reikėjo perlipt.
Daugiau traukinių šiąnakt nebus. Raudonom raidėm. Pavėlavau. Bet iki namų ne daugiau kaip koks pusvalandis pėsčiom. Tai problemų nėr. Apytuštės gatvės. Kelių remontai. Pėdinau namų link. Lietus aprimęs. Tolumoj blyksėjo žaibai. Labai smagus jausmas. Kažkokia harmonija su gamta urbanistinėje erdvėje. „Krapt“ – užtiško ant peties. Matyt netrukus vėl įsismarkaus. Įsidėjau knygą į kuprinę (tingėjau tai padaryt anksčiau, tai nešiausi lig tol rankoj). Štai dar keli lašai. Aš einu slėpdamasis po balkonais. Jei ką – gal liūties prie kokios laiptinės durų reiks pralaukt. Prieš porą savaičių teko kiaurai peršlapt, tai vos išsaugojau sveikatą. O sirgt dabar nėra kada. Lietus labiau įsismarkauja. O tik pusė kelio – priešaky ilgas tiltas per Šprė, medžių lydimas šaligatvis palei Treptower parką ir visas likęs kasdieninis kelias namo. Bet šalimais baras. Reik užsukt ir palaukt čia, kol šitas kibiras baigsis.
Viduje sėdėjo dvi panos. Paprašiau ko nealkoholinio atsigert. Na tokią frazę ir vokiškai mokėjau. Kad nesėdėčiau vienas, pasiūlė prisijungt. Viena iš panų čia dirbo (dažniausiai iki šešių ryto). Kita buvo geriausia draugė ir palaikė kompaniją. Parodė man porą fokusų kortom. Pakalbėjom miksuota kalba apie gyvenimą. Pastebėjau kampe biliardo stalą, tai ir porą partijų sumetėm. Bemušinėjant kamuolius, vidury nakties per lietų pasirodė dar ir vietinis nuolatinis girtuo… kch-hm… lankytojas. Lietus aprimo. Mandagiai atsisveikinau. Grįžau lietuje. Viduje buvo ramybė ir pilnavertiško gyvenimo jausmas.
Darbaš derinaši šu pomėgiaiš. Turiu tikšlų ir jų šiekiu. Šąžiningai dirbu. Pabėgu nuo rutinos: nedarbo dieną pašidarau darbine, bet darbinėš dienoš monotoniją pavykšta iššklaidyti. Ir dar tie po lietauš už lango auštant čiulbantyš paukščiai… Gyvenimas veža!
Tags: laisvalaikis
Loading ...
Pirmadienį tai sekminės buvo