AAiddennium » BLOG «

Dar kelionei neįpusėjus mane pažadina konduktorė. 7:14. Parodau bilietą, gurkšteliu energetinio iš litrinio butelio ir susivokiu — jau prašvitę. Gretimais snūduriuoja keletas žavių panelių ir kiti jaunuoliai.

Ausyse Kornai. Jau ne pirmą kartą atkreipiu dėmesį, kad metalistai savo dainose pasako kokį teiginį, pakartoja kelis kartus, o paskui ima ir paneigia. Tikriausiai tokiu būdu išreiškia savo šizofreniją: “Aš kirmėlė. Aš ne kirmėlė.”

Štendalyje kito traukinio reikia laukt apie pusvalandį, tai nusprendžiu papusryčiaut. Vietinėj kepyklėlėj sukertu pyragaitį su kava, bo nieko rimčiau po bemiegės nakties organizmas nepriima.

Važiuoju toliau. Stebiu gamtovaizdį pro langą. Laukai baltuoja. Sniegas? Įsižiūriu – balto celofano juostos užrutuliotos išilgai per pasėlius. Gudru: ir nuo paukščių apsaugo, kad sėklų neišlestų (kaliausių nereikia), ir šiltnamio funkciją atlieka. Nebūčiau iš agrarinio krašto — to nepaminėčiau…

Keturios valandos, keli persėdimai — ir aš Hanovery. Sekmadienis, o gyvenimas čia verda. Seku būrį atvažiavusiųjų iki miestinio traukinio, vežančio į parodų rūmus. Priešais mane atsisėda porelė hiphopininkų: tiek panelė, tiek vaikinukas apsirengę baltai, smulkmeniškai išsičiustiję. Be atviro panelės tarpkrūčio pastebiu dar vieną dalyką — ant vieno iš baltut baltutėlių jos dantų, užklijuotas blizgantis lipdukas – deimančiukas. Kaži, tų lipdukų maistą bekramtant neprisivalgo?

Na štai ir galinė stotis. Dingstu CeBIT šurmuly aštuoniom valandom. Apie tai — kitame įraše.

Vakare aš miręs. Dar eilinis kavos puodelis, kad neužmigčiau pakeliui į traukinių stotį. Įspūdžių galybė, bet reikia gerokai išsimiegot. Be visa ko, žiauriai atšalęs oras, o aš apsirengęs tik marškinėlius ir pavasarinę striukę. Turiu dar laiko iki traukinio, tai pasivaikštau po miestą. Labai daug gyvybės. Daug turistų. Daug užsieniečių.

Pagrindinėj traukinių stoty vakarienei azietiški makaronai su kepta antiena. Iš visų azietiškų užkandinių, kur kada valgiau, šitoj pasirodo skaniausia (gal kad labai išalkęs per dieną buvau), ir anties gabaliukų skonis panašiausias į tikrą antį, o ne vištienos kepenėles. Vėliau kažkokia ryškiaspalvė rusakalbė klausia kelio i Rotušę. Pasakau savo nuomonę.

Pagaliau iš ledinio lauko įlipu į traukinį, susirandu vietą atsisėst, numalšinu troškulį, nusistatau žadintuvą keturioms minutėms iki persėdimo stoties, įsikišu Kornus į ausis, ir įsitaisau miegot. Bet ateina trys triukšmingos fifos su dideliais maišais suvenyrų iš CeBITo. Atsisėda aplink mane. Pasistato kažkokio alkoholinio limonado. Pasišnekam. Išsilaksto visi miegai.

– Iš kur tu?
– Iš Lietuvos.
– Tai čia Lenkijoj?
– Ne — Lietuvoj.
– Čekijoj?
– Ne, Lietuva yra Lietuva.
– O tai kur?
– Iškart už Lenkijos.
– Ai, nesvarbu.

Po persėdimo susėdam kartu. Jos užgroja mobiliakais. Aplink raukosi gykai, skaitydami knygas ar žaisdami PSP. Man smaguma iš panų kvailiojimo (šou asmeniškai).

Štendalio stotyje mūsų keliai išsiskiria. Bent dabar pamiegosiu. Kliunkt. Ir atsijungiu.

Rathenow stoty pagal tvarkaraštį iš Interneto reikia persėst į kitą traukinį. Pasiimu kuprinę, apsidairau, ar nieko nepalieku. Išeinu į lauką. Ne vienintelis — taip pasielgia ir dar keletas žmonių. Apsidairau. Pasirodo, reikia persėsti į.. Tą patį traukinį. Jis tik kelionės starto ir tikslo užrašus pasikeičia švieslentėse ir tiek. Taip praradau savo sėdimąją vietą.

Reiktų gal užsukti nusilengvint. Bandau atsidaryt tūliko duris — neatsidaro, kaip kitam analogiškam traukiny. Parašyta “Automatisch”. Galvoju, gal stoty stovint užsirakinamos durys ir tik važiuojant galima naudotis (analogiškai “Baltijai” ir “Pajūriui”). Nieko, ne karo metas — palauksiu.. Ateina vokietis prispirtas reikalo. Paspaudžia žalią mygtuką ant durų. Durys — žiuchšt — atsidaro. Įėjęs paspaudžia mygtuką “Schließen” ant sienos ir durys užsidaro. Kągi — žinosiu. Ateina kitas vokietis prispirtas reikalo. Paspaudžia žalią mygtuką ant durų. Durys — žiuchšt — o viduj ant klozeto sėdi pirmasis. Abu pasimetę. Vienas spaudžia raudoną mygtuką ant durų, kitas — “Schließen” ant sienos. Tada tas viduje dar kažką mygteli ir durys — klikt — užsirakina. Štai tokia ta vokiška technika, kaip vaikystės anekdotuose.

Miegodamas grįžtu Berlyno traukiniais iki namų. Ir lūžtu iki kitos dienos priešpiečių.

Tags: laisvalaikis

This entry was posted on Tuesday, March 20th, 2007 at 03:10 and is filed under Asmeniška. You can follow any responses to this entry through the RSS 2.0 feed. You can leave a response, or trackback from your own site.