Besibaigiant Kalėdoms, Tadas suorganizavo savo dienas registruojančių žemiečių susitikimą. Kadangi tuo metu irgi buvau Klaipėdoj, neabejodamas prisijungiau.
Blogerių stalą „Senamiesčio“ bare atpažinau iš virtualiai pažįstamų blogerių – Karolio ir Allos. Prisėdau. Prasidėjo bendrų temų ieškojimas. Susipažinau ir su kitais rašančiaisiais. Kai kurių domenus jau buvau kažkur matęs ar girdėjęs.
– Ir kaip tame susitikime žmonės? Nebuvo nuobodūs, užsidarę? – paklausė apie blogus tik teoriškai nusimananti Ingrida. – Gi dažniausiai prie kompų pastoviai sėdintys žmonės tokie būna.
– Na blogeriai kaip tik visada turi savo nuomonę ir su jais įdomu pašnekėti, mat jie berašydami pastoviai galvoja. Kaip ir žurnalistai. Viskuo domisi, paskui parašo.
Duonos ir žaidimų! Tadas žaidžia Rune Scape. Karolis – Travian. Andrius žaidžia politiką. Ideologinis vadas žaidžia įžvalgią kritiką. Alla – fotografiją. Ričardas – programavimą. Needhead’as va neseniai gavo naują Latvijoj nulaužtą žaislą iPhone, kurio negailėjo ir kitiems. Vakaro žaislas! Man pačiam labai patiko dviem pirštais pazoomintgoogle maps’us, piršto pabraukimu vartyt galerijos nuotraukas, ar stebėt, kaip vaizdo pasvirimas ekrane prisitaiko prie aparato pavertimo kampo.
Geras susitikimas. Gaila tik, kad fotiką namie pamiršau. Būčiau dar ir nupyškinęs kelis kadrus.
Primenu, kad dar kelias dienas galima siųst scenarijus trumpametražiam filmui, už kuriuos gali gaut marškinėlius. Jei tau tiek laiko yra per mažai, bet nori sudalyvaut, kreipkis komentaruose.
Kiti apie Pajūrio blogerių susitikimą:
Išlydėjęs Tamolę į oro uostą, grįžau paryčiais pamiegot prieš darbą. Ilga buvo diena. Mat prieš web2.0-jinius pokalbius su Tamole pernakt, po darbo apturėjau studijos Kalėdinį vakarėlį. Šių metų dovanų apsikeitimas vyko žaidžiant „Slaptąjį šlamšto Santą“ (vok. „Schrottwichteln“, angl. “Secret Junk Santa”). Apie šitą žaidimą ir norėčiau papasakot plačiau – gal kas sugalvos panaudot vakarietišką tradiciją Lietuvoj
„Slaptajį Santą“ praktikuojam jau ne pirmus metus. Taisyklės liaudyje varijuoja, bet žaidžiama maždaug taip… Visos dovanos sudedamos į didelį Kalėdinį maišą. Niekas nežino, kaip atrodo kolegos atnešta dovana. Tuomet sėdintieji prie stalo (ar šiaip ratu) paeiliui meta kauliuką. Jei kas išmeta 1 arba 6, pasiima sau dovaną iš maišo. Ne ne! Ši dovana dar ne tau ir jos negalima prapakuoti. Alternatyvi pradžia – dovanos pasidalinamos atsitiktinai be kauliuko. Kai jau visi prie stalo sėdi su dovanom, apčiupinėję jas ir paspėlioję, kas gali būti viduj ir pasidžiaugę ar nuliūdę, ką pavyko gaut, prasideda aktyvesnioji žaidimo dalis.
Vėl paeiliui metamas kauliukas. Jei metikas išridena 1 arba 6, gali apsikeisti turima dovanėle su bet kuriuo kitu žaidėju, taip pasirinkdamas kažką didesnio ar gražesniam įpakavime. Jei išridenami 2, visos dovanėlės perduodamos ratu į kairę pusę. Jei išridenami 5, visos dovanėlės perduodamos ratu į dešinę pusę. Džiaugsmai ir nusivylimai. 4 – atpakuok savo dovaną. Katę lauk iš maišo. 3 – žaidimo pabaiga. Visiems lieka tai, ką kiekvienas turi. Taškų reikšmės turi visokių variacijų, pavydžiui koks nors skaičius gali reikšti perdavimą į kairę ar dešinę per 3 ar 4 ėjimus. Žaidimą stabdyt galima praėjus sutartam laikui, tarkim 20 min. Arba po sutarto laiko galima visiems atpakuot dovanas ir tęst dovanų kaitaliojimus toliau.
Tai prie ko čia „šlamštas“? Ogi šiųmetinė „Slaptojo Santos“ dovanos tema buvo nebereikalingi naudoti daiktai. Tokiu būdu gali atsikratyt tai, kas užima vietą tavo namuose ir tiesiog užknisa. Vietoj to, kad netyčia sudaužytum tau nepatikusią porcelianinę vazą, padovanok ją. Garantuotai prisijuoksi iš to, ką pats gavai dovanų arba ką gavo tavo kolega. Blogiausia dovana neoficialiai apsikeitimo žaidime buvo pripažintas daiktas, iš tolo panašus į šūdo gabalą. Kai jis praėjo pro mane dovanų perdavimo metu, paaiškėjo, kad ten belekaip nulipdyta rudai glazūruota molinė sraigė. Man žaidimo pabaigoj atiteko keliskart nukainota Ravensburger dėlionė su pusnuogiu vyru, kurią vėliau ne pagal taisykles išsikeičiau į nuobodų egiptietišką puodelį arbatai. Ankstesnės Kalėdinių dovanų temos buvo „raudona spalva“ bei „supakuota į laikraštį“. Teminės dovanos – toks pat gėris kaip ir teminiai vakarėliai.
Taigi turėjau smagų kasdienybės praskaidrinimą. Tik šįvakar sunkoka susikaupt.
Gyvenant aktyvų gyvenimą, žodis „miegas“ gali tapti tik teorija. Pastarosiom savaitėm kartais tenka nesumerkt akių net pusantros paros. O penkios-šešios valandos miego per naktį – jau kasdienybė. Prisiverstinė nemiga aktualu ne vienam, siekiančiam geresnio gyvenimo. Sesijos, egzaminai, terminai darbuose ar entuziazmu paremta veikla tiesiog priverčia naktimis ilgiau pasėdėti prie knygų, brėžinių ar kompo. O dar norisi ir su žmonėm pabendrauti, ir pasilinksminti… Kaip iš savęs išgręžti daugiau, negu davė gamta?
Panašu, kad žmogus sutvertas taip, kad jam būtinai reikia pramiegoti apie trečdalį gyvenimo. Jei darbo dienom ar šiaip prieš kokius terminus privalai daug ištempti, reikia paskirt bent porą dienų per savaitę reanimaciniam poilsiui. Aš dažniausiai atsimiegu trūkstamas nemiegotas valandas šeštadieniais ir prabundu gerokai po pietų.
Jeigu darbas protinis ir nereikia daug bendrauti su žmonėm, labai pravartu pašonėj ar ant ausų turėt ritmingos energingos muzikos. Svarbu, kad dainų žodžiai per daug neblaškytų dėmesio. Kiekvienam pagal skonį, bet man budrumui palaikyti tinka įvairios elektronikos atmainos (Moscow Grooves Institute, Trentemøller, Yellowhead, Alcalica) arba metalas (Korn, Orgy).
Viena iš pagrindinių budrumo palaikymo priemonių yra kofeinas. Kadangi jau prievartauju savo organizmą nemiga, bent jau stengiuosi jo nekankint gėrimais bei maistu. Juodą arbatą geriu su medum, imbieru ir pienu, taip profilaktiškai apsisaugodamas nuo peršalimo. Kavą visada skaninu cukrum ir pienu, kartais dar ir karamele. Geriu tik tuos energetinius gėrimus, kurie man patinka. Tik nereikia perlenkt lazdos. Kol gali dirbt be kofeino, geriau jo ir nevartot. Energetinį gėrimą geriausiai išgert po valgio, nes tada organizmas aptingsta. Mane buteliukas ar skardinė energetinio limonado veikia apie 6 valandas. Kad nesusigadinčiau inkstų ir skrandžio, stengiuosi energetinių gėrimų negert daugiau nei porą per parą, ir daryt pertraukas tarp vartojimo, ne trumpesnes nei 6 valandos. O ir valgyt reikia pakankamai bei sveikai. Vaisiai, sriubos, mėsa, pieno produktai, šokoladas – viskas reikalinga sveikatai palaikyti.
Guviam išlikti yra ir kitų priemonių. Tam padeda vėsa pro atdarą langą, dušas ar šiaip veido apsiprausimas. Tik žiemą tuo negalima piktnaudžiaut, nes gali peršalti. Jeigu labai reikia neužmigti, o jau nusikalęs, siūlyčiau nedaryt „5 minučių“ snūstelėjimų, ypač ant kokios sofos, nes netrukus tas snūstelėjimas išsitęsia į 5 valandas. Snūstelėjimas galioja nebent kur nors nepatogiai sėdint, pavyzdžiui, viešajam transporte. Apie mokymąsi ar darbą lovoj viena ranka atsirėmus net nekalbu – užmigsi tuoj pat (taip gali pramiegot kokį traukinį, lėktuvo skrydį ar darbo pridavimą). Geriausia protinį darbą dirbt sėdint ant patogios kėdės (be atlošo galvai). Šiek tiek prablaškyt miegus padeda ir mankšta.
Naktį vienumoje be išorinių veiksnių galima labiau susikoncentruot į specifines problemas, bet kad ir koks pelėda būčiau, kad ir kiek kofeino prisivartočiau, po 18-20 valandų iš eilės nemiego, darbingumas sumažėja, sulėtėja reakcija, ir pradedu jaustis nebLaivus. Tokiu atveju labiausiai tinka daryti didelės atsakomybės nereikalaujančias monotoniškas užuotis. Darbuojantis tokioj būklėj, dažnai pasitaiko klaidų ir tiesiog privalu persitikrint atliktą darbą kažkada vėliau po išsimiegojimo, todėl ekstremalios nemigos prieš pat svarbius atsiskaitymus geriau nepraktikuoti. Visgi tarp visų darbų visada būna mažesnio prioriteto užduočių, kurias vis tiek reikia kažkada atlikti. Jeigu spaudžia terminai, kodėl to neatlikus tokiom sąlygom!? CSS stiliavimui, tvorų dažymui ar muzikos rūšiavimui didelių proto pastangų nereikia…
Tačiau kaip visada lazda turi du galus.
Ilga prisiverstinė nemiga silpnina imunitetą ir didina riziką susirgti. Po ilgos nemigos nepratusius gali porai valandų krėsti drebulys. Man anksčiau toks šalčio efektas pasireikšdavo tarp 5 ir 7 ryto. Puikus pasipriešinimas šitam efektui – jau ne kartą minėta arbata su imbieru arba šiaip imbiero gabalėlių užpilas virintu vandeniu.
Laužiant iš savęs dar daugiau, tam tikru metu prasideda tokie kritiniai lūžinėjimai, kurie užeina bangom. Jau tuo metu apie jokius darbus nė kalbų būt negali. Pila šaltas prakaitas. Svaigsta galva. Bet po kelių minučių jiems praėjus, gali vėl beveik žvaliai tęst savo bemiegį gyvenimą, socializuotis, tūsintis ar beleką.
Šiuo metu aš gyvenu 22-ą nemiego valandą. Šiam kartui man tiek užteks. Darbinis terminas šiaip ar taip nukeltas į ateitį. Einu namo.
Nuo G|C laikų turiu Rockstar kompanijos žaidimo Stalo tenisas marškinėlius. L dydis. Balta spalva. Juodas vokiškas logo. Dar neišpakuoti Nekantrauju atsikratyt, taigi skelbiu konkursą!
Iki Naujųjų metų noriu gauti netiesinio siužeto scenarijų trumpametražiui filmui. Scenarijus turi turėti vieną pradžią ir dvi arba tris skirtingas pabaigas. Tema laisva. Formatas – tekstas arba komiksas. Labai plėstis nebūtina – svarbiausia idėja.
Kūrinius siųsti el. paštu archatas (eta) yahoo (taškas) com. Ne daugiau kaip 5 MB. Į pavadinimo laukelį rašyti „SCENARIJUS“.
Laimėtoją išrinksiu subjektyvia nuožiūra. Kam tie scenarijai bus panaudoti, dar tiksliai nenusprendžiau. Gal sukursiu kažką Pravdos vienai minutei. Gal kada iš to gims koks žaidimukas. O gal gerom idėjom pasinaudos kiti. Labiausai patikusius kūrinius papublikuosiu.
Iki konkurso pabaigos laiko nedaug. Artėja vasara Firminiai marškinėliai.. Mmmm.. Paskubėk!
Anąnakt man atsiuntė nuorodą į Youtube nufilmuotą žaidimą „Prabangioji kreidelių fizika“. Neištvėręs susiradau žaidimą ir išbandžiau. Kas ten žadėjo anksčiau eit miegot, kad laiku atsikeltų į darbą!?..
Gerai. Ką radau, nebuvo visiškai tas pats žaidimas, kurį mačiau video. Tai buvo ano prototipas1. Prabangioji kreidelių fizika vis dar kuriama. Kaip bebūtų, tiek tas, kurį išbandžiau, tiek tas, kuris bus kažkada išleistas, yra puikus kūrybingumo žaidimas, leidžiantis piešti įvairias figūras, kurios automagiškai virsta į fizikinius objektus su mase ir visom skirtingom fizikinėm jėgom. Atsitiktinai, berašydamas pastarąjį sakinį, prisiminiau žaidimus Komiksų zona ir Mikio manija kuriuose piešta ranka pradžioje nupiešdavo avatarus, kurie netrukus pavirsdavo fiziškais veikėjais. Skirtumas tas, kad Kreidelių fizikoje tai tu pieši linijas, kurios virsta į virtualiai realius elementus. Taip pat matau ryšius su Piešimo žaidimu, bet Kreidelių fizika kur kas dvasingesnė ir geriau subalansuota dėl teisingai pasirinkto stiliaus, muzikos ir fizikinio varikliuko.
Man patinka motyvuoti žmonės, todėl nusprendžiau susisiekt su Petri Purho, kuris yra Kreidelių fizikos kūrėjas, ir pašnekėt apie žaidimų kūrimą. Petri yra 23 metų suomis, koledže studijuojantis kompiuterių mokslą. Laikinai kažkada praeityje yra dirbęs prie Shadowgrounds žaidimo (beje, nebloga grafika). Šiuo metu jis kiekvieną mėnesį pristato po žaidimo prototipą, kurio sukūrimui apsiriboja septyniom dienom. Bekompiliuodamas savo naują prototipą jis surado keletą pertraukėlių ir atsakė į mano klausimus.
Archatas: Kaip susidomėjai žaidimų kūrimu? Petri: Žaidžiau Super Mario Bros ant NES ir žinojau, kad reikia padaryt savo žaidimų.
Archatas: Tai kada pradėjai juos kurt? Petri: Pradėjau kodinti kelis žaidimus QBasic’u, kai dar buvau vaikas. Tai buvo prieš maždaug 15 metų. Darau žaidimus iki šiol.
Archatas: Tikrai? Aš irgi pradėjau kodinti QBasic’u, bet daug vėliau. Taigi dabar bandai išleist po naują žaidimą kiekvieną mėnesį. Kiek eksperimentinių paprastųjų žaidimų jau esi padaręs? Petri: Nesu tikras, ar esu nors vieną padaręs Visi jie prototipai. Bet jei juos skaičiuotume, tai dabar būtų apie 15 žaidimų.
Archatas: Kokiomis kalbomis dauguma jų kodinti? Kokios tavo mėgstamiausios? Petri: C++ mėgstamiausia, nes visi žaidimai parašyti C++. Man taip pat patinka dirbt su JavaScript, PHP ir Perl.
Archatas: Ar naudoji trečių šalių žaidimų kūrimo rinkinius savo idėjų įgyvendinimui? Petri: Esu naudojęs Erin Catto Box2D fizikos varikliuką keliems žaidimams. Taip pat naudoju savo pasirašytą žaidimų variklį. Dažniausiai dėl to, kad nenoriu perrašinėti spraitų klasės kiekvieną kartą kurdamas žaidimą.
Archatas: Kadangi darai žaidimus per savaitę, ar tiek laiko pakanka įsisavinti trečių šalių modulius ir API, kuriuos naudoji? Petri: Ir taip, ir ne. Turiu omeny, negaliu pilnai išmokti sudėtingo API per savaitę, tuo pačiu metu dar ir kurdamas žaidimą. Bet keliuose žaidimuose esu naudojęs porą API, kurių dar nebuvau naudojęs. Tiesiog reikia paskirti tam tikrą kūrimo laiko dalį naujo API mokymuisi.
Archatas: Ar tuos eksperimentinius žaidimus sukuri tiesiogiai per savaitę (tarkim, nuo trečiadienio iki antradienio) ar susumavus (tarkim nuo 40 iki 168 valandų, paskirstytų per visą mėnesį)? Petri: Dažniausiai stengiuosi viską padaryt iš karto (tarkim nuo trečiadienio iki antradienio), nes taip lengviau. Kartais tenka padalinti į mažesnius segmentusm bet man tai realiai nepatinka. Tai knisa.
Archatas: Taigi turi jau 15 prototipų. Iš kur gauni tiek originalių idėjų jiems? Paimi startinius objektus ir tada jiems konstruoji taisykles? Breinstormini? Darai tiriamąsias studijas? Ar tos idėjos tiesiog ateina į galvą per įkvėpimą? Petri: Viskas kartu. Kiekvieną kartą skirtingai. Kartais turiu idėją žaidžiamumui, kartais noriu padaryt žaidimą apie ką nors… Dažniausiai galutinis rezultatas yra visiškai kitoks, nei turėjau galvoj prieš pradėdamas žaidimą. Žaidimai keičiasi ir evoliucionuoja daug kūrimo proceso metu.
Archatas: O kas įkvėpė Kreidelių fizikai? Petri: Sunku išskirti tik vieną šaltinį, bet didžiausias suvokiamas įkvėpimas buvo Crockett Johnson’o vaikiška knyga Haroldas ir purpurinė kreidelė.
Archatas: Tai ką! Ačiū už pokalbį ir sėkmės tolimesniuose kūrimuose bei žaidimų industrijoj!
Štai žaidimai, kuriuos pats kūrėjas laiko geriausiais:
Once in a nighttime a Youtube link to the filmed “Crayon Physics Deluxe” gaming was sent to me. I couldn’t stop myself finding the game and trying it. Who promised to go to bed earlier in order to get up for the work on time!?..
OK. What I found, wasn’t exactly the game I had seen in the video, but rather a prototype1. Crayon Physics Deluxe is still under development. Anyway, the game I played and the one that will be released some day is a great creative game, letting you draw different shapes that automagically turn into physical objects with their weight and all different physical forces. Occasionally while writing the last sentence, I remembered the games Comix Zone and Mickey Mania where the avatars were drawn by a drawn hand at the beginning and then they turned into physical characters. The difference in Crayon Physics is that it’s you whose drawn lines turn into virtually-real elements. Also I see some relations with the Draw Game, but Crayon Physics is much more spiritual and better balanced due to the properly chosen style, music, and physics engine.
I like motivated people and therefore I decided to contact Petri Purho who is the creator of Crayon Physics and to talk with him about game development. Petri is a 23-year-old Finish guy studying Computer Science in a College. He worked as a part-time developer on Shadowgrounds somewhen in the past (cool graphics, BTW). Currently he tries to prototype a game every month, limiting himself to seven days for development. He found some breaks while compiling his new prototype and answered my questions.
Archatas: How did you get interested into game development? Petri: I played Super Mario Bros on NES and knew that I had to make my own games.
Archatas: So when have you started developing them? Petri: I started by coding some games in QBasic when I was a kid. That was about 15 years ago. I’ve been doing games ever since.
Archatas: Really? I have also started coding with QBasic, but much later. So now you are trying to release a new game each month. How many experimental casual games have you done already? Petri: I’m not sure if I’ve done any They are all prototypes. But if you count them all, then that’s around 15 games now.
Archatas: In which language are most of them coded? What are your favorite ones? Petri: C++ has to be my favorite, because all my games are written in C++. I also enjoy working with JavaScript, PHP and Perl.
Archatas: Do you use any third-party game development kits to implement your ideas? Petri: I’ve used Erin Catto’s Box2D physics engine for couple of games. I also use a game engine that I’ve coded myself. Mostly because I don’t want to rewrite a sprite class every time I do a game.
Archatas: As you are making your games in a week, is that enough time to get used to third-party modules and APIs, you are using? Petri: Yes and no. I mean I can’t really learn an complex API through out in a week while doing a game at the same time. But I’ve used couple of APIs that I had never used before in some games. You just have to allocate a some time from the development to learning the new API.
Archatas: Do you make those experimental games in a week directly (let’s say from Wednesday till Tuesday) or calculated (let’s say 40 to 168 hours distributed into the whole month)? Petri: I mostly try to do it all at once (say from Wednesday till Tuesday), because it’s easier that way. Sometimes I have to divide it into smaller segments, but I really don’t like that. It sucks.
Archatas: So you have done already 15 prototypes. How do you get so many original ideas for them? Do you take some initial objects and construct the rules for them? Do you brainstorm? Do you make researches? Or do those ideas just come to your mind by inspiration? Petri: All of the above. It’s very different every time. Sometimes I have an idea for the gameplay, sometimes I want to do a game about something… Usually the end result isn’t anything I had in mind when I started doing the game. The games change and evolve a lot during the development.
Archatas: What or who did inspire you for Crayon Physics? Petri: It’s hard to point just one source, but the biggest conscious inspiration was Crockett Johnson’s children’s book Harold and the Purple Crayon.
Archatas: So what! Thank you for the conversation and good luck in the further creations and the games industry!
These games are considered by the creator as the overall best:
Šeštadienį atsiradau reklaminiam tūse, kuriame buvo reklamuojami savižudybiniai produktai. Ir tas tūsas mane gerokai užvežė, nes buvo originaliai ir gerai suorganizuotas – ten buvo žaidimas, sukombinuotas iš įprasto šventimo ir video žaidimų. Pastatas buvo padalintas į keturis malonumų lygius ir kiekvienas buvo skatinamas juos visus praeiti.
Kiekvienas įėjęs tampa žaidėju. Ant rankos prisegama medžiaginė juostelė kiekvieno lygio laimėjimų ir pralaimėjimų registravimui. Kiekvienas turi du bandymus pereiti į kitą lygį žaidžiant Ping Pong, Tetrį, Pakmaną ar kitą specifinį video žaidimą. Jei praloši mačą, ant juostelės gauni štampuką su kryžiuku. Jei išloši – su žvaigždute. Jei abu kartus praloši, tavo nelaimei užstringi tame lygyje, kurį pasiekei, bei kartu visuose žemesniuose. Jei ant juostelės specifinio lygio numerio gauni žvaigždutę, tuomet gali eiti į tą lygį. Gaila, kad tuo metu neturėjau juodo markerio.
Pirmasis lygis buvo šokių salė su sunkaus techno muzika. Vidurnaktį ta salė buvo potuštė. Ir garsas buvo ne mano ausiai. Taigi norėjom kuo greičiau pereiti į kitą lygį. Nors čia buvo ir begalė XBox konsolių su skirtingo dydžio telikais, meistriškai integruotais į stendus, kur galėjom žaist ir gaut antspaudus, mes pačytinom ir praėjom pro apsauginius į antrą lygį, kol jie kitiems žmonėms aiškino žaidimo taisykles. Kitas lygis buvo šokių aikštelė su klubine muzika. Gan kietai ir prikimšta gražių žmonių.
Įėjimas į trečią lygį buvo per siauras, o apsauginis labau išrankus ir griežtas. Taigi pasukčiaut šįkart buvo per sunku ir teko žaist tuos žaidimus. Dėl alkoholio ir neįpratimo prie diskretaus žaidimų pulto, pirmąkart nebuvo lengva susikaupt. Beje buvo smagu susipažinti su naujais žmonėm prieš juos žaidžiant. O mano antras bandymas atmušti Ping Pong kamuoliuką 10 kartų buvo sėkmingas ir gavau štampuką eiti į trečią lygį.
Kadangi eilė į trečią lygį buvo labai ilga, nusileidom į pirmą pažaist dar žaidimų ir užsidėt trūkstamus štampus. Po antro lygio čionai pataikyt 5 kartus į kamuoliuką buvo juokų darbas.
Trečiasis lygis buvo čilauto zona. Konsolės čia buvo taip subalansuotos, kad tik užkietėję ir visiškai blaivūs žaidėjai galėjo pereitį mačą ir patektį į paskutinį lygį, kuriame turėjo būti gyvo garso koncertas. Tikriausiai ketvirtajame linksminosi tik VIP svečiai, net nežaidę žaidimo, bei keli užkietėję pirdžiai-žaidėjai.
Nepasisekė. Manęs laukiančios princesės ar ko ten neišgelbėjau . Ir nesužinojau, kiek verta buvo patekt į ketvirtą lygį. Kaip bebūtų, trečiojo lygio lūzeriai gavo po kepurėlę, muzikinį CD arba marškinėlius kaip paguodos prizą. O tai neblogai, ką? Naktis tęsėsi su draugais, nepažįstamaisiais, muzika, šokiais, alkoholiu ir gera nuotaika!
On Saturday I appeared to be in a promotional party advertising some suicidal products. And it made my day, because they did the party very originally and well organized and it introduced a game combined of usual partying and video gaming. The building was separated into 4 levels of satisfaction and one was encouraged to pass all of them.
Each entered person became a player of the game. A fabric band was fastened on a hand for registering the wins and loses of that person in each level. One had two tries of playing Ping Pong, Tetris, Packman, or some other specific video game to get to the next level. If you lose a match, you get a stamp with a cross onto your band. If you win a match, you get a stamp with a star. If you lose both times, you are stuck in the level you achieved plus all the levels below. If you get a star at the number of a specific level on your band, you can go to that level. It’s a pity, I had no black marker at that time.
The first level was a dance hall with hardcore techno music. At midnight it was almost empty. And the sounds were terrible (not of my taste). So we wanted to leave this level ASAP. Even when there were plenty of XBox consoles with different sizes of TVs integrated into nicely done stands for playing and getting stamps, we cheated the first level and went through the security guys directly to the second level, while they were explaining the rules to other people. The next level was a dance floor with club music. Pretty cool and crowded with beautiful people.
The entrance to the third level was too narrow and the security guy was very picky and strict. So it was hard to cheat this time and we had to play those games. It wasn’t easy to concentrate for the first time, because of alcohol and not being used to the discrete joypad controls. BTW, it was fun to get to know new people while playing against them. And my second trial to return the Ping Pong ball with a pad 10 times was successful and I got the stamp to get to the third level.
As the queue to the third level was very long, we went back to the first level to play some games there and to get the missing stamps. To hit the ball 5 times after the second level is a piece of cake.
The third level was a chill-out zone. The consoles were balanced so that only hardcore and absolutely sober players could pass the game and to get to the last level which tended to be a live concert. I considered the fourth level as a place for VIP guests who got there without playing the game, and a few nerd-gamers.
I wasn’t lucky. I didn’t save the princess or whoever was waiting for me there . And I didn’t find out how worthy the 4th level was for the winners. Anyway, all losers of the 3rd level got caps, music CDs, or t-shirts as a consolation prize. And that’s not so bad, wasn’t it? The night continued with friends, strangers, music, dances, alcohol, and good mood!
Do you want to surprise your friend? Do you want to express a smart thought in an unusual manner? Do you like comfortable things? Do you care about the quality of life? Bring some creativity into your daily life! Create your own tumbler (t-shirt, lamp, placard, sensation or whatever else)!
When it was said in the class of psychology that the creativity is an original layout of known things, I was rather exasperated. “Come on! The real creativity comes from inspiration, but not from the experimental constructing of known things” – I thought. But now I agree that the inspiration comes from nowhere else than from your own impressions; it comes from the things that are or get known to you. However, sometimes the creativity is just a false interpretation of the reality, that is when you don’t understand something, you create an explanation for yourself, using the words, views, or sounds that you know. And sometimes the creativity might be pulled directly by laying the known facts out in an unusual manner. For example, today while making a short break in programming, I hand wrote a word “if” on a sheet of paper, and to make the things stranger, I put the bow of the “f” onto the “i” and the dot of the “i” into the loop of the “f”. That’s creativity!
And now let’s go to the business! I had been thinking about making unique tumblers for a few months. I was thinking about views, decorating, the way of implementation, and material. And finally I glued a result from different ideas seen in my life together. It is shown in the photo above. That was tumblers made of jars and having skulls and threatening notes on their sides.
„Psycho “ – that was the first impression of RQ about the creation when I told him.
If you want the creativity to be meaningful, it has to carry a message or to introduce some functionality. These tumblers carry two messages. They are „what you drink, might poison your health“ and the traditional „smoking kills“. Moreover, the tumbler introduces the portability function. If you are in a hurry for your last train, you can cover the drink and take it with you. For the decoration I have chosen the stylizing to the rounded rectangles, so that the image and the font matched the shape of the tumbler better. The additional shocking impression is made by the fact that the tumbler is really just the same jar although it is with an image (associations with movies about alcohol-addicts in Soviet Union); and also by carrying the anti-advertising message (associations with the words from a tale: “Don’t drink from the track of the sheep, otherwise you’ll turn into a lamb”). In this way the tumbler always reminds you to be moderate. You can check your guests’ level of openness/closeness and the sense of humor with the tumblers too.
Thanks to Viktorija from Münster, the lifestyle company “Propaganda”, the creators of the font Lucida Console, and all the people who supported me morally for the adding value to the idea of the final product. Applause. The curtain drops.
Nori nustebinti draugą/draugę? Nori neįprastai perteikti gudrią mintį? Patinka patogūs daiktai? Tau rūpi gyvenimo kokybė? Įnešk į kasdienybę kūrybingumo! Susikurk sau stiklinę (marškinėlius, lempą, plakatą, laužą ar bet ką kitą)!
Kai kažkada per psichologijos paskaitą pasakė, kad kūryba yra originalus žinomų dalykų išdėliojimas, buvau gerokai pasipiktinęs. „Juk tikroji kūryba ateina iš įkvėpimo, o ne iš žinomų dalykų eksperimentinio konstravimo“ – tuomet pagalvojau. O dabar jau sutinku, kad tas įkvėpimas ateina ne iš kur kitur, o iš savo paties įspūdžių; iš dalykų, kurie yra ar tampa žinomi. Kartais kūryba būna tiesiog klaidingas realybės interpretavimas – kažko nesupranti, nori sau paaiškint ir tada sukuri paaiškinimo interpretaciją tais žodžiais, vaizdais ar garsais, kuriais moki. O šiaip kūryba gali būti ir pritempta tiesiogiai, kitaip nei įprasta išdėliojant žinomus faktus, pavyzdžiui šiandien bedarydamas programavimo pertraukėlę, parašiau ant poprieriaus žodį „if“ rašytinėm raidėm, bet kad būtų neįprasčiau, „f“ raidės lankelį prikabinau prie „i“, o „i“ tašką įgrūdau į „f“ kilpą. Štai tau ir kūryba!
O dabar prie reikalo! Va jau porą mėnesių man galvoj knibždėjo pasigamint unikalias stiklines. Mąsčiau apie atvaizdus, dekoravimą, atlikimo būdą, materiją ir galų gale iš skirtingų gyvenime matytų idėjų sulipdžiau rezultatą, kuris pavaizduotas aukščiau nuotraukoje. Tai stiklinės iš stiklainių, ant kurių šonų puikuojasi kaukolės su pypkėm ir grasinantys užrašai.
„Psychas “ – toks buvo pirmasis RQ įspūdis apie nupasakotą mano kūrinį.
Kad kūryba būtų prasminga, ji turi pernešti žinią arba suteikt funkcionalumą. Šitos stiklinės perduoda dvi žinias: „tai ką geri, gali apnuodyti tavo organizmą“ ir tradicinis „rūkymas žudo“. Negana to, stiklinė suteikia portabilumo funkciją – jei skubi į paskutinį traukinį, gali nespėtą išgerti gėrimą užsisukti dangteliu ir išsinešti. Dekoravimui pasirinktas stilizavimas suapvalintų stačiakampių link, kad paveikslėlis ir šriftas labiau prisiderintų prie stiklainio formos. Papildomą šokiravimo įspūdį sudaro faktas, kad stiklinė yra nors ir su paveikslėliu, bet vis tas pats stiklainis (asociacijos su tarybiniais filmais apie alkoholikus), bei tai, kad stiklinė perteikia antireklaminę žinią (asociacijos su „negerk iš avies pėdos – avinėliu pavirsi“). Tokiu būdu stiklinė pastoviai primena jausti saiką. Be to stiklinės puikiai tinka išbandyti svečių atvirumo/susikaustymo lygį ir humoro jausmą.
Už prisidėjimą prie galutinio produkto idėjine prasme, esu dėkingas Viktorijai iš Miunsterio, buitinio dizaino firmai „Propaganda“, Lucida Console šrifto kūrėjams ir visiems palaikiusiems morališkai. Aplodismentai. Uždanga nusileidžia.
Besibaigiant Kalėdoms, Tadas suorganizavo savo dienas registruojančių žemiečių susitikimą. Kadangi tuo metu irgi buvau Klaipėdoj, neabejodamas prisijungiau.
Primenu, kad dar kelias dienas galima siųst scenarijus trumpametražiam filmui, už kuriuos gali gaut marškinėlius. Jei tau tiek laiko yra per mažai, bet nori sudalyvaut, kreipkis komentaruose.
Firminiai marškinėliai.. Mmmm.. 
Loading ...
