AAiddennium » BLOG «

Prikaustytas prie rozetės spragsinu savo įspūdžius. Kažkur už lango siaurom gatvytėm laksto žiurkės, kurių dar nemačiau ir negirdėjau, o pavargę turistai grįžta į savo viešbučius. Naktis. Miestas ilsisi nuo šurmulio.

Aš čia tik porą dienų. Poryt skrendam atgal į Berlyną. Nejaučiu jokių „ach“ ir „oi“ — atrodo, kad viską čia jau žinau (panašu, kad iš „Tomb Raider 2“), ir turi būti taip, kaip yra.

Esu visiškai atsipalaidavęs ir atsidavęs poilsiui. Budizme, apie kurį nesu skaitęs nė vienos knygos, sakoma, kad pasinert į visišką tuštumą ir išvalyt smegenis nuo minčių yra gerai. Nirvana. Panašioj būsenoj būnu dažnai. Ypač po darbų. Ypač per atostogas. Ar žaisdamas kvailus loginius žaidimukus. Bet per ilgai taip užsibūti nenoriu.

Įjungęs smegenis, pamatau skirtumus tarp to, ką įsivaizdavau, ir to, kas yra realybėje.

Venecija nėra žemyninėje Italijos dalyje. Tai yra kelios salos, kurių pagrindinė pasiekiama automobilių ir taukinių tiltais, o kitos — laivais. Venecijos kainos yra mažesnės nei Paryžiaus, o turistų kvadratiniame metre kiekis atitinka kiekį Palangoje vasarą aštuntą valandą vakaro. Venecija plokščia — visos gatvės yra panašiam aukštyje (metras-du nuo vandens lygio). Miesto dvasia? Bažnyčių daug. Menininkų daug. Meno daug. Bet viskas užgožta komercija. Pirk pirk pirk!

Kaip bebūtų, savaime suprantu, kad visa tai turi būti.

Turistai — pagrindinis daugelio venecijiečių pragyvenimo šaltinis. Už kiekvieno kampo dryžuoti jūreiviai siūlo paplukdyti „paauksuotomis“ gondolomis (už nepilną valandą plaukiojimo galėtum nuskristi nuo „Lietuvos sostinės“ Rygos iki Berlyno… Ir atgal). Kiekvienoj gatvėj suvenyrinėse tau siūlomos tradicinės baugiai mistiškos kaukės (kaip iš paskutinio Kubriko filmo „Plačiai užmerktos akys“ (Eyes Wide Shut) apie aukštuomenės orgijas). O tamsiaodžiai nelegaliai už keliasdešimt eurų pardavinėja Dolce Gabbana, Louis Vuitton ir Chanel rankines ką tik išsipakavę iš didelio plastikinio šiukšlių maišo.

Ir vis dėlto, sako, kad miestas traukia įvairių šalių menininkus čia gyventi ir kurti… Bei savižudžius baigti savo nelaimingus gyvenimus. Visgi kažkas čia yra. Plytiniai vienas prie kito sulipdyti namukai. Langai su langinėm. Terasos ant stogų. Siauros gatvelės, kanalai ir tiltukai. Skalbiniai, išdžiauti ant virvės po langais. Akmeniniai liūtai. San Marco išlepintų balandžių aikštė. Vandens čiaupai iš žemės. Potvyniai ir atoslūgiai. Jokių automobilių — tik valtys ir laivai.

Išsuki iš grūsties, atsiremi prie kanalo. Vanduo tviska. Siūbuoja prirakintus katerius. Saulė leidžias. Nebe taip karšta. Ramu. Valgai savo susuktą itališką blyną su įdaru (net nežinau, kaip jis vadinas) ir džiaugies šia diena.

Gražu. Kada nors sugrįšim čia vėl. O dabar lendu po užuolaida (nuo uodų) miegot.

Tags: laisvalaikis

This entry was posted on Saturday, September 30th, 2006 at 22:31 and is filed under Asmeniška. You can follow any responses to this entry through the RSS 2.0 feed. You can leave a response, or trackback from your own site.