Laikas — 2006 sausio vidurys. Vieta — diskoteka kažkur Leipzige. Į diskotekas kaip Lietuvoje, taip ir užusienyje einama arba gerai praleist laiką su draugais, arba ieškoti antros pusės. Išimtinais atvejais diskotekose sukamas koks versliukas (dažniausiai nelegalus), bet šis įrašas ne apie tai. Mes čia atvykom tęsdami vienos draugės gimtadienio šventimą.
Rūsy netoli rūbinės lengvo roko ir alternatyvios muzikos salė. Čia rinkosi gotai, metalistai ir rokeriai, būriavosi į ratukus kalbėdamiesi ir besiklausydami sunkesnės muzikos įrašų. Vienas kitas linkčiojo galvą.
Dviem aukštais aukščiau — hip-hopo, popso ir kitokio plauko muzikos mėgėjų salė. Visi staliukai užimti. Visa šokių salė pilnut pilnutėlė. Pamažėle mes irgi prasibraunam po šviesos efektų prietaisais, suformuojam ratuką ir pradedam šokti. Šokimo įpročiai panašūs kaip Lietuvoje. Šokimo judesiai taip pat panašūs. Matyt įtakoti amerikietiškų vaizdo klipų ir panašių šiuolaikinės kultūros šaltinių. Vietos nedaug. Netgi labai mažai. Šokam susispraudę kaip sardinės konservuose.
Kur buvę, kur nebuvę, po kelių dainų prie kelių gimtadienio šventikių prisitrina „draugai“. Jie šoka joms už nugarų, daina po dainos artėdami artyn prie jų, kone kvėpuodami į kaklą… Trynikai kartais vienas kitam gestais parodo, kad pasirinkimas teisingas. Jie nekalbina, jie trinasi.
Aš atsistoju savo Kristutei už nugaros, kad neprisitrintų koks trynikas. Šventikės, prie kurių jau tokie prisitrynė pasikeičia vietomis su šventiku italu. Tikėjosi, kad svetimi nebepažeis jų bioerdvės. Tačiau trynikų buvę visur. Trynikais taip lengvai neatsikratysi. Už manęs jau artėja vienas ilgas.
Vienas Dievas težino, kaip baigėsi istorija su trynikais, o tuo tarpu nerangus dydžėjus keičia dainą.
Tags: laisvalaikis
Loading ...
