AAiddennium » BLOG «

Vos užtikęs bloggerio įrašą apie lucidinius sapnus, išsikėliau tikslą susapnuoti skrydį, kaip kad vaikystėj.

Seniai seniai sapnuodavau, kad kitaip nei kiti, moku sapne pakilti nuo žemės. Tai nebūdavo lengva, reikdavo labai pasistengti, bet pasistengus pavykdavo atitrūkti nuo grindų ar šaligatvio ir nedideliu greičiu, galbūt neaukštai, bet vis dėlto pakilti. Rodydavau sapnuojamiems draugams ir broliui, kaip tai padaryti — įsibėgėji, ištiesi rankas į priekį, pašoki ir labai labai stengiesi išsilaikyti. Pavykdavo visada. Beveik. Po kelių metų įgudau atitrūkti neatsispyręs, tiesiai nuo žemės, sėdinčiojo ištiestom kojom pozicija. Vėliau viskas baigėsi. Sapne nebesuprasdavau, kad sapnuoju, nors tie sapnai nepasidarė daug logiškesni.

Prieš keletą dienų, profilaktiškai poilsiui bei savišvietai benaršydamas blogosferą, aptikau gan seną įrašą apie lucidinius sapnus. Tai tokie sapnai, kuriuose sapnuotojas suvokia sapnuojantis ir netgi valdo savo sapno tėkmę. „Aš gi tai sugebėjau“ — prisiminiau. Prisiminiau savo skraidymus, prisiminiau, kad sapne užsimerkus, pabundama… Ei! Gyvenime gi trečdalį laiko pramiegam. Trečdalis tuščiai? Privalau prisiminti, kaip pakilti nuo žemės. Privalau praturtinti savo gyvenimą.

Taigi vakare nuėjau miegoti su mintim, kad sapne suprasiu sapnuojantis. Kitą vakarą tą mintį pamiršau, bet visgi matyt į pasąmonę mano noras įsirašė.

Praėjo vos kelios dienos ir štai prieš pat pabusdamas, užtikau nesąmonę ir supratau sapnuojantis. Pasakiau šalia sėdintiems šeimos nariams, kad esame mano sapne. Kad įsitikintų, gali sugalvoti po nerealistišką norą, ir tas išsipildys. Savo norą žinojau iškart ir pasilikau pabaigai.

Atėjus mano eilei, atsistojau, buvau kažkur Klaipėdoj prie kažkokios plačios sankryžos. Štai automobiliai sustoja prie raudono šviesoforo signalo, aš įsibėgėju sankryžos vidurio link. Turiu suspėt ligi kol automobiliai pradės važiuot… Bėgu, atsispiriu, pašoku ir kylu. Tada — tiesiai nosies tiesumu. Skrieju virš nerealios gamtos. Kur ne kur pravingiuoja keliai. Lenkiu automobilius. Medžiai. Krūmai. Pelkės. Ežerai. Upės. Plaukiojantys paukščiai, skraidantys paukščiai. Vabzdžiai. Gamtos kvapas. Žolė. Žemė. Vaizdas toks ryškus ir aiškus, kaip dar niekad nesu sapne matęs. Ir viską pralekiu dideliu greičiu. Tiek danguje, tiek vėliau pabudęs stebiuosi, kaip greitai sapne susigeneravo tokie nuostabūs ir aiškūs vaizdai, kokių nesugebu čia aprašyti. Realybėje mano vaizduotė daug lėtesnė ir daug blankesnė.

Per kelias minutes nulėkęs baisybę kilometrų, pajuntu, kad mano skraidymo jėga senka ir leidžiuosi. Teks grįžti pėsčiomis. Toli, bet buvo verta. Patraukiu. Pabundu. Laikas į darbą.

Taigi siekis pavyko. Sapne supratau besapnuojantis. Ir prisiminiau vaikystės sugebėjimus. Tik svarbu labai norėti, pasistengti ir tikėti…

Tags: laisvalaikis, psichologija

This entry was posted on Tuesday, June 13th, 2006 at 20:47 and is filed under Asmeniška. You can follow any responses to this entry through the RSS 2.0 feed. You can leave a response, or trackback from your own site.