AAiddennium » BLOG «

Kadangi žaidimai migruoja į Internetą, jų verslo modeliai taip pat tobulėja, kad prisitaikytų prie esamos situacijos. Šiame straipsnelyje pabandysiu paaiškinti šiuolaikinius modelius. Turėsiu galvoje atsitiktinius žaidimus („O! Turiu 20-ties minučių pertraukėlę! Pažaisiu!“), bet šie modeliai taip pat gali būti taikomi ir užkietėjusių žaidėjų žaidimams („O! Jau naktis, o aš nepadariau, ką privalėjau. Reik nustot žaist!“).

Patiekiami žaidimai. Tu užsisakai paslaugą ir moki už trukmę ar už kartus, kiek žaisi. Tokie žaidimai gali būti Internetiniai, kuriuos „sumeti“ prisijungęs prie Interneto, arba lokalūs, kur turi parsisiųsti naują apribotą laike žaidimo instanciją kaskart, kai tik užsigeidi papramogauti. Kažin ar kas kada rinktųsi pastarąjį modelį įsigyti galimybę pažaisti. Mane tai tikrai labai erzintų.

Reklama žaidime. Vietoj to, kad mokėtum už žaidimą, matai jame reklamas. Tai gali būti labai stilinga, žavu ir linksma, jei tik tai protingai įtraukta į žaidžiamumą. Tačiau tai bus nepagydoma liga ir mirtis žaidimui bei besireklamuojančiai kompanijai, jei visa tai paremta reklama iššokančiuose languose, krovimosi scenose ar per pauzes vidury žaidimo.

Žaidimas reklamoje. Tai Internetinės skrajutės, dažniausiai pagamintos Fliašu (Flash), kur tau siūloma sužaisti ypatingai mažą žaidimuką pačioje skrajutėje. Mačiau tokių lenktynių, “spausk-palaikyk-atleisk” ir konstravimo tipo žaidimukų. Nepasakyčiau, kad tai pilnaverčiai žaidimai, tačiau jie tikrai pradžiugina.

Žaidimai, paremti sąlyginiu įsipareigojimu. Jei esi šį modelį naudojančio žaidimo fanas, gali padovanoti kažkiek pinigų trečios šalies sąlyginių įsipareigojimų kompanijai už naują žaidimo versiją. Ir kai tik to žaidimo kūrėjai išleis naująją versiją, jie gaus tavo ir kitų fanų pinigus iš sąlyginių įsipareigojimų kompanijos. Sąlyginių įsipareigojimų kompanija, žinoma, nusiskaičiuos mokestį už paslaugą. O galbūt galėtų ir neimti jokio mokesčio, jei investuotų pinigus į kokį kitą savo verslą, panašiai kaip daro bankai. Beje kūrėjai turėtų sukurti savo pirmą žaidimą nemokamai, kad išpopuliarintų savo prekinį ženklą.

Donoriniai žaidimai. Jei žaidi ir tai tau patinka, gali sumokėti kūrėjams už jų padarytą darbą ar už naują versiją. Šito modelio problema ta, kad kūrėjai mažiau kontroliuoja, kiek gaus pinigų.

„Pažaisk, nusipirk ir parsisiųsk“. Pabandai mažą demo Internete. Jei patinka, gali nusipirkti ir parsisiųsti pilną versiją. Šį modelį naudojantis kūrėjas privalo padaryti perkeliamą žaidimą, kurį būtų galima žaisti tiek Internete, tiek parsisiuntus lokaliame kompiuteryje. Būtų galima „naudoti šias technologijas: Flash, Shockwave, Java, ActiveX, JavaScript ar kt.

„Parsisiųsk, pažaisk ir užsiprenumeruok“. Tai Internetinio žaidimo modelis, ir aš jį sugalvojau pats, apjungdamas ankstesnius modelius. Gali pažaisti mažą, bet patrauklią demo lokaliai, bet jei nori patirti tokią pat veiklą su gyvais žaidėjais Internete, turi užsisakyti Internetinės žaidimo versijos paslaugą. Geras sprendimas būtų leisti žaidėjui persikelti avatarą, taškus ir sugebėjimus iš lokalios į Internetinę žaidimų versiją, ir atvirkščiai.

Baigdamas norėčiau pasakyti, kad kai rinksies ar kombinuosi savo verslo modelį, turi galvoti ne tik apie gausimus pinigus, bet ir apie tavo produkto naudotojus — žaidėjus. Mano nuomone, jie turėtų turėti galimybę pasirinkti, kaip susimokėti. Jei nenori sumokėti kūrėjui tiesiogiai, jie gali pažiūrėti reklamų ir nusipirkti žaidime reklamuojamų produktų. Kokį modelį Tu pasirinktum kaip kūrėjas? O kaip žaidėjas?

Tags: koncepcija, žaidimai

This entry was posted on Monday, December 19th, 2005 at 13:47 and is filed under Techniška. You can follow any responses to this entry through the RSS 2.0 feed. You can leave a response, or trackback from your own site.