AAiddennium » BLOG «

— „Sveiki atvykę į trimačių iliuzijų pasaulį!“ — prašnekau, pradėdamas pasakoti apie savo diplominį darbą auditorijai, iškart pajausdamas lauktą reakciją (visi atgijo, šyptelėjo, susižvalgė). Puiku! Na o dabar tęsiu savo prisistatymą. — Taip prasideda knygos, kuriose pateikiami stereogramų rinkiniai. — sulig paskutiniu žodžiu tris tokias knygeles duodu dėstytuvams.
— Tai jau dabar mums pudrinsi mazgus… — šypteli duomenų bazių dėstytojas Bajoras*. Nusišypsau ir aš. Publika klauso. Pradedu pasakoti.
Paaiškinu, kas tos stereogramos. Pristatau savo darbo tikslą. Tada pradedu aiškinti su stereogramomis susijusius terminus… Kaip reikia žiūrėti stereogramas… Mano darbo tema „Stereogramų generavimas Internete“, bet kaip aš iškart apie generavimą kalbėsiu, kai dauguma nežino pačių pagrindų. Staiga vienas kirvukas Mingaudas Plūgas piktai suraukęs antakius:
— Gal jau pereisite prie temos!?
Man ir taip sunku kalbėt prieš auditoriją, o čia dar mane pertraukė per mano 10 minučių. Tai buvo mano 10 minučių, per kurias šnekėti turėjau aš! Sunerimau.
Atsakiau žmogui, kad privalau pristatyti dalykinę temą, kad galėčiau kalbėti apie techninius dalykus.
Iš susijaudinimo išmečiau vieną svarbų punktą iš savo pristatymo. Išdžiuvo iš sutrikimo burna. Žiūriu, vienu metu — „s“ raidės nebeištariu. Kažkoks „ch“ tiktai . Palaukiau keletą sekundžių. Apsiraminau. Tada papasakojau viską iki galo. Atsakiau į užduotus klausimus. Po dėstytuvų pasitarimo gavau 9. Laimingas dabar.

Tada ruošiausi namo į uostamiestį. Važiavau kitądien. Visus daiktus iš Vilniaus reikės vežtis į Klaipėdą. Pagal susitarimą atvarė Auris automobiliu. Vieną tokią sunkią dėžę per 4 metus prisikaupusių knygų nešiau iš antro aukšto. Lauke kažkokia panelė su giminėm maišelių ir krepšių prisidėjusi ant žemės žiūri į mane ir… Tokia laiminga laiminga! Džiaugiasi į mane žiūrėdama. Trukteliu pečiais ir nunešu dėžę bagažinės link. Auris įtalpina.
Ta panelė vis dar žiūri į mane ir dabar jau nuliūdusi. Verkia. Kas nors atsitiko. Bet tai ko ji į mane žiūri?
— Gal tave įsimylėjusi buvo, o tu išsikraustai? — savo versiją pasako Auris.
Kadangi knygos — ne svarbiausias dalykas šiam daiktų vežimui, tai nusprendžiam šitą dėžę kitąkart išvežt. Išimam iš bagažinės ir nešu atgal. Vos ne vos nurioglinu atgal į antrą aukštą, parsinešu kitų daiktų. Susidedam į bagažinę ir jau važiuosim. Ta panelė vis dar verkia ir su visa gimine, kuri irgi kažkur netrukus išvažiuos, žiūri į mane.
— Kas atsitiko? — paklausiu nesusipratęs.
— Turėjom dėžę gėrimų. Lauke stovėjo kol kitus daiktus nešėm. Atbėgo kažkokie du vaikinai. Pagriebė ir nubėgo. Mes vos ne vos ją atnešėm. Sunki tokia buvo. O jie staigiai griebė ir nubėgo čia nuo kalno pro krūmus. — papasakojo moteriškė iš raudojančiosios giminės (kokia mama ar teta).
Žvilgsniu leidau suprasti, kad juos palaikau ir užjaučiu, sėdom į mašiną ir išvarėm. Mintyse pagalvojau: „Tai tik kažkokie gėrimai — nieko svarbaus, o taip dėl jų jaudintis nei šis, nei tas!“.

Kitądien Klaipėdoj buvau kirpykloj. Apturėjau daug laukimo. Groja sau rami muzikėlė. Atrodo, laikas sustojo. Iš judraus gyvenimo patekau į erdvę, kurioje niekas nevyksta. Kirpėja vienai poniutei daro retro šukuoseną. Purkšdama laku raito sruogeles.
— Tai aš dabar eisiu namo, pasigaminsiu valgyt, nusipaišysiu sau veidą ir po to apie ketvirtą ateisiu, kad Jūs prisegtumėte man kepurėlę, — baigiant ševeliūrą pratarė kirpyklos klientė. „Nusipaišysiu sau veidą“ — galvoje stojosi vaizdiniai, kaip beveik beveidė moteris kosmetinėm priemonėm piešia sau akis, spalvoja skruostus, dažo baltas lūpas raudonai.

Kino teatre:
— Atsiprašau, ar plunksna mano skrybėlaitėje Jums neužstoja ekrano?
— Nesijaudinkit, aš ją jau seniausiai nukirpau.

Tags: laisvalaikis

This entry was posted on Tuesday, June 14th, 2005 at 09:09 and is filed under Asmeniška. You can follow any responses to this entry through the RSS 2.0 feed. You can leave a response, or trackback from your own site.